Kukmedžiai dekoratyviniuose želdynuose
Kukmedžiai – visžaliai dvinamiai spygliuočiai medžiai ir krūmai. Žievė rausvai ruda, besilupanti. Spygliai 1-3 cm ilgio, žali arba tamsiai žali, daugiau ar mažiau nusmailėjusiomis viršūnėlėmis, ant viršūninių ūglių ir šakelių išsidėstę spirališkai, o ant šoninių – šukiškai. Sėklos apsuptos taurės pavidalo raudono ar geltono sultingo apysėklio, prinoksta žydėjimo metų rudenį. Genties vardą „Taxus” žinojo jau senovės romėnai. Iš viso gentyje 7 (8) rūšys, savaime paplitusios Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvos botanikos soduose, privačiose dendrologinėse kolekcijose ir sodybose šiuo metu auginamos 4 rūšys ir apie 20 dekoratyvinių formų, kurių dauguma priklauso europiniam kukmedžiui (Taxus baccata L.).
EUROPINIS KUKMEDIS – Taxus baccata L.
Tai 3-5 m aukščio krūmas arba iki 10 m aukščio medis kūgiška ar netaisyklinga, neretai daugiaviršūne laja, tamsiai žaliais, smailiaviršūniais, 12—35 mm ilgio spygliais. Jauni ūgliai žali, briaunoti, vėliau paruduoja. Pumpurai smulkūs, rutuliški arba kiaušiniš- ki. Sėklos 6-8 mm ilgio, apgaubtos rausvu arba rožiniu minkštu apvalkalu. Žydi balandį—gegužę, sėklos subręsta rugsėjį. Visos augalo dalys, išskyrus minkštąjį apyvaisį, yra nuodingos.
Europinis kukmedis savaime paplitęs Vakarų Europoje, Mažojoje Azijoje, Kaukaze, Šiaurės Afrikoje. Kalnuose (Kaukazo, Karpatų, Alpių, Pirėnų) pakyla iki 1500 m aukščio. Šiaurinė savaiminio paplitimo arealo riba siekia Skandinaviją, vakarinius Latvijos ir Estijos rajonus. Literatūriniuose šaltiniuose nurodoma, kad XIX a. kukmedžių galima buvo pamatyti savaime augančių ir Lietuvos miškuose (Prienų, Raseinių, Švėkšnos apylinkėse), bet, deja, dėl beatodairiško kirtimo jie buvo išnaikinti. Kalta dėl to, matyt, buvo tvirta ir labai patvari jo mediena, plačiai naudota įvairiems stalių dirbiniams bei tuometinėje karo pramonėje. Šiuo metu mūsų šalyje europinis kukmedis auginamas tik dekoratyviniuose želdynuose. Mėgsta derlingą, normalaus drėgnumo ar kiek drėgnoką lengvo ar vidutinio priemolio dirvą (pH 7-8). Tai vienas iš nedaugelio spygliuočių augalų, galinčių augti visiškoje paunksnėje, kur daugelis kitų medžių ir krūmų skursta ir netgi žūsta. Žiemą gana atsparus, bet apšąla pasodintas netinkamoje vietoje. Kukmedžiams, kaip, beje, ir daugumai spygliuočių, itin kenksmingi staigūs pavasariniai temperatūros svyravimai. Jiems geriausiai tinka pavėsingos ar bent iš dalies užpavėsintos augimvietės. Saulėtose vietose jaunesnius augalus žiemai būtina lengvai pridengti eglišakėmis. Pavasarį priedanga pašalinama tik visiškai išėjus iš žemės pašalui. Ir rūšis, ir dekoratyvinės formos gana atsparios užterštam miesto orui, ligoms ir kenkėjams. Šalies želdynuose (botanikos soduose, parkuose ir sodybose) auginama gana daug dekoratyvinių europinio kukmedžio formų.
‘AMERSFOORT’ (trumpaspyglė forma). Žemas, lėtai augantis, plačiai kūgiškos ar netaisyklingos formos krūmas tankiomis trumpomis šakelėmis ir ūgliais. Spygliai trumpi, pailgai kiaušiniški, 5-7 mm ilgio ir 3-4 mm pločio, tamsiai žali, spinduliškai išsidėstę apie ūglius ir šakeles. Forma kilusi savaime apie 1939 m. Olandijoje, Amersforto apylinkėse. Dėl labai jau specifinių išorinių požymių, ryškiai besiskiriančių nuo kitų kukmedžių rūšių ir formų, gana ilgai buvo priskiriama ne „Ta- xus”, bet „Podocarpus” genčiai. Dekoratyviniuose želdynuose kol kas retoka.
‘DOVASTONIANA’ (Dovastono forma). Iki 3 m aukščio, netaisyklingos formos krūmas ilgomis, į viršų kylančiomis šakomis, svyrančiomis ūglių viršūnėlėmis. Spygliai 20-35 mm ilgio ir 3 mm pločio, smailiomis viršūnėlėmis, tamsiai žali. Formos – smailiomis viršūnėlėmis, tamsiai žali. Forma aptikta Anglijoje 1777 m. Žinomi tik vyriški augalai. Labai dažnas sodybų želdynuose.
‘DOVASTONII AUREA’ (Dovastono gel- tonspyglė forma). 2-3 m aukščio ir panašaus pločio krūmas. Išoriniais požymiais artimas formai ‘Dovastoniana’. Nuo pastarosios skiriasi lėtesniu augimu ir auksiškai geltonais ūgliais. Viršutinė spyglių pusė gelsvai žalia su ryškiai geltonu pakraštėliu, apatinė-gelsvai žalia. Lietuvos dvarų parkuose auginama nuo XX a. pradžios.
‘ELEGANTISSIMA’ (puošnioji gelton- spyglė forma). Krūmas 2-3 m aukščio ir panašaus pločio, netaisyklingos formos, skėstomis šakomis. Smulkios šakelės ir ūgliai blyškiai geltoni. Spygliai 10-15 mm ilgio, balsvai margi ar blyškiai gelsvi. Forma kilusi Anglijoje apie 1852 m. Žinoma tik moteriški egzemplioriai. Dažna sodybose.
‘FASTIGIATA’ (glaustašakė forma). Krūmas iki 3 (5) m aukščio ir 0,8-1,5 m pločio, plačiai koloniškos formos, ilgomis, į viršų kylančiomis šakomis. Spygliai 20-30 mm ilgio, smailiomis viršūnėlėmis, tamsiai žali. Forma 1786 m. aptikta Airijoje, natūraliose europinio kukmedžio augimvietėse. Kauno botanikos sode introdukuota apie 1925— 1930 m. iš L. Špėto medelyno (Berlynas), dažna sodybų želdynuose.
FASTIGIATA AUREA’ (glaustašakė gel- tonspyglė forma). Krūmas 1,5-2 (4) m aukščio ir 0,7-1 m pločio. Skiriamaisiais požymiais artimas formai ‘Fastigiata’. Nuo pastarosios skiriasi auksinės spalvos ūgliais ir spygliais. Vakarų Europoje žinoma nuo 1868 m. Lietuvoje introdukuota apie 1984 m., želdynuose retoka.
‘FASTIGIATA ROBUSTA’ (koloniška forma). Krūmas iki 1,5-2,5 m aukščio ir 0,3- 0,4 m pločio, siaurai koloniškos formos. Šakos ir šakelės labai glaustos, nelabai gausios, kylančios į viršų. Spygliai 20-25 mm ilgio, smailiaviršūniai, tamsiai žali. Forma kilusi 1940 m. Šveicarijoje (H. Zulauf). Lietuvoje introdukuota apie 1960 m„ nereta sodininkų mėgėjų sodybose.
‘REPANDENS’ (kiliminė žemaūgė forma). Krūmas iki 0,5-1 aukščio, ilgomis pažeme besidriekiančiomis šakomis. Seni augalai gali būti iki 5-6 m pločio. Spygliai 20-30 mm ilgio ir 2-3 mm pločio, pjautuviškai išlinkę, tamsiai žali. Forma atrinkta 1887 m. JAV (Parsons). Kauno botanikos sode introdukuota 1930 m. iš L. Spėto medelyno (Berlynas). Želdynuose reta.
‘SEMPERAUREA’ (auksaspyglė forma). Krūmas iki 2 m aukščio, j viršų kylančiomis šakomis ir dažniausiai kreiva viršūne.
Smulkios šakelės ir ūgliai tankūs, trumpi, gelsvai rudi. Spygliai 10-20 mm ilgio, auksiškai geltoni. Vakarų Europoje žinoma nuo 1908 m. Lietuvoje introdukuota apie 1938 m., gana dažna sodybų želdynuose.
Be aprašytųjų europinio kukmedžio formų šalies dekoratyviniuose želdynuose dar pasitaiko šių: ‘Adpressa’ (smulkiaspyglė), ‘Adpressa Aurea’ (smulkiaspyglė geltonša- kė), ‘Fastigiata Aureomarginata’ (glaustašakė geltonkraštė), ‘Summergold’ (geltonkraštė), ‘Standishii’ (Stendišo geltonspyglė), ‘VVashingtonii’ (Vašingtono) ir kai kurių kitų.
Be europinio kukmedžio, šalies botanikos soduose ir arboretumuose dar auginamas iš Tolimųjų Rytų pas mus atkeliavęs smailiaspyglis (Taxus cuspidata Siebold et Zucc.), kanadinis (Taxus canadensis Marsh.) bei tarpinis (Taxus x media Rehd.). Jis yra europinio ir smailiaspyglio kukmedžių hibridas. Lietuvos dekoratyviniuose želdynuose pastaruoju metu gana populiari šios hibridinės rūšies glaustašakė forma (‘Hicksii’).
DAUGINIMAS. Kukmedžiai dauginami sėklomis ir žaliais auginiais. Sėklomis dauginamos rūšys ir kai kurios europinio kukmedžio dekoratyvinės formos (‘Fastigiata’). Sėklos sėjamos rudenį arba per žiemą stra- tifikuojamos ir išsėjamos pavasarį (balandį). Tačiau net šiuo atveju dalis sėklų sudygsta tik antraisiais metais. Žaliais auginiais dauginama birželį—liepą šiltnamyje arba inspekte. Geriausias substratas – smėlis, smėlio ir durpių mišinys. Šalies medelynų specialistai ir sodininkai mėgėjai dažniau praktikuoja vegetatyvinį dauginimą. Naudojant auginimo stimuliatorius (a – in- dolilacto rūgštį, a—indolilsviesto rūgštį, naf- tilacto rūgštį ir kt.) dirbtino rūko sąlygomis įsišaknija 80-95% kukmedžio auginių).
PANAUDOJIMAS ŽELDYNUOSE. Želdynuose kukmedžiai sodinami pavieniui arba nedidelėmis grupėmis. Sodybose europiniam kukmedžiui geriausiai tinka šiaurinė namo pusė. Šie augalai gerai jaučiasi po kitų medžių lajomis, lengvai pakelia genėjimą ir gali būti panaudoti dekoratyviniam karpymui, vidutinio aukščio ir aukštoms karpomoms gyvatvorėms. Spalvingosios dekoratyvinės formos (geltonspyglės, margaspyglės) naudojamos spalviniams deriniams ir akcentams. Glaustašakės ir koloniškos formos tinka auginti eilėse ir alėjose. Dėl nuodingumo reiktų vengti sodinti kukmedžius prie vaikų darželių ir mokyklų. Reiktų pagalvoti ir apie europinio kukmedžio sugrąžinimą į mūsų miškus. Tai turėtų būti vienas artimiausių mūsų miškininkų ir dendrologų uždavinių.