Šaltalankiai

Grėsmingai atrodantis dygliuotasis šal­talankis (Hippophae rhamnoides) pasitikėji­mo nekelia, bet ne veltui šj augalą vertino senovės graikai ir tibetiečiai. Gerąsias jo savybes sunku išvardyti. Rusijoje, Kinijoje, Mongolijoje dygliuotais krūmais apsodinti didžiuliai žemės plotai. Sparčiai jie populia­rėja Kanadoje, Skandinavijos ir kitose šaly­se. Minkšti geltoni ar oranžiniai vaisiąj lipte aplimpa šakeles rugsėjo-spalio mėnesiais ir gali ilgai išsilaikyti. Rudens pradžioje juos skinti sunkoka ir nelabai malonu, nes laiko­si tvirtai ir traukiami subliūkšta rankoje, o dygliai duria. Užtai po pirmųjų rudens šal­nų vaisiai pasidaro saldžiarūgščiai. Tada juos skinti geriausia, nes lengvai atsiskiria nuo šakelių.

Šaltalankiai itin vertinami medicinoje, nes turtingi vitaminų C, B, B., B , E, F, K, P, provitamino A, karotinoidų, cukrų, folio ir organinių rūgščių, stearinų, flavonoidų, rauginių medžiagų, saponinų ir kitų medžiagų.

Vaisiuose esantys biologiškai aktyvūs junginiai gerina riebalų apykaitą ir virškinimą, šalina iš organizmo cholesterolio perteklių, stabdo aterosklerozę ir kraujavimą, stiprina imunitetą, normalizuoja padidėjusios skyd­liaukės hiperfunkdją. Tačiau jų nereikėtų vartoti sergant hepatitu, cholecistitu, padi­dėjus skrandžio sulčių rūgštingumui, alergiš­kiems ir dažnai viduriuojantiems žmonėms.

Geriantieji šaltalankių sultis džiaugia­si – padeda nuo avitaminozės, kraujuojant dantenoms.

Vaistininkai būtinai pasiūlys aliejaus nuo odos nudegimų, pragulu, sunkiai gy­jančioms žaizdoms, spinduliuotės pažeis­toms, sumuštoms ir nušalusioms vietoms tepti. Jis naudojamas ir gydant ginekologi­nes ligas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, stemplės vėžį, gerina kraujo apy­taką, mažina kraujospūdi, tonizuoja.

Šaltalankių dedama j įvairias kosme­tikos priemones (kremus, lūpų balzamus ii pan.). Jei mėgstate natūralumą, paprastų grožio priemonių galite pasigaminti patys. Vaisių nuoviras stiprina plaukus, o jų koše­le galima pamaitinti ir atjauninti veidą.

Sumanios šeimininkės verda uogie­nes, kisielius, džemus, ruošia padažus.ir gė­rimus. Verta vaisių užsišaldyti, nes jie nepra­randa gero skonio ir gydomųjų savybių.

Ryškios šermukšnių kekės

Kas nepažįsta paprastojo šermukšnio (Sorbus aucupario)?! Apie jį ir jo stebuklin­gas galias sklando daugybė legendų, pada­vimų ir pasakojimų. Rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais miškuose, upių ir ežerų pakran­tėse, panamėse prinoksta oranžiniai arba raudoni šio grakštaus medžio vaisiai. Ant plikų šakų jie šviečia iki žiemos ir net vėliau, kol nenuskabo paukščiai ir žvėreliai. Vaisius geriausia skinti rugsėjo-spalio mėnesiais, iki šalnų, kad neprarastų gydomųjų savybių.

♦                     Šermukšniuose vitamino C yra net keliskart daugiau negu citrinose ir obuo­liuose. Be to, jie turtingi vitaminų B, E, K, P, rutino. karotino, pektinų, organinių rūgščių, cukrų, glikozidų, mineralinių druskų ir kt.

♦                     Vaisius naudinga valgyti nutukusiems ir mažakraujyste sergantiems žmonėms. Jų preparatais gydomas cukrinis diabetas, inkstų ir kepenų ligos, hemorojus, avitami- nozė, virškinimo sutrikimai, tulžies pūslės uždegimai, peršalimas. Veikliosios medžia­gos stiprina kraujagyslių elastingumą, maži­na kraujospūdį, gerina medžiagų apykaitą.

♦                     Nuskinti vaisiai paskleidžiami plonu sluoksnį j ant popieriaus ar audeklo ir džio­vinami gerai vėdinamoje, saulės neapšvie- čiamoje patalpoje arba orkaitėje. Gerai iš­džiūvę netepa rankų, būna gražios spalvos. Supilam į stiklainius, kurie sandariai užsu­kami. Džiovintų vaisių nuoviru gydomas viduriavimas, hemorojus, skalaujama skau­dama gerklė. Mišiniai su kitais vaistiniais augalais labai vitaminingi.

Iš vaisių verdamos uogienės, kom­potai, marmeladai, želė, drebučiai, ruošia­mi įdarai pyragams, gaminamas actas, like­ris, vyrias, sirupas, trauktinė. Galima ir už- sišaldyti. Kad jie prarastų kartumą, reikia

1-2     paras palaikyti sūriame vandenyje, o paskui ruplauti karštu vandeniu. Kitas bū­das – įdėti į šaldymo kamerą, palaikyti valandą, o po to nuplikyti verdančiu vandeniu.

Gudobelės stiprina širdį

Širdies ligomis besiskundžiantys senyvi žmonės tikrai yra girdėję apie gudobeles (Crataegus). Šių augalų vaisiuose yra vita­mino C, karotino, cukraus, organinių rūgsčių (obuolių, vyno, citrinų), prociamdų, flavonoidų, saponinų, glikozidų, pektinų, rauginių, dažinių, mineralinių ir kitokių me­džiagų. Gudobelių preparatai stiprina šir­dies raumenį ir reguliuo­ja jos ritmą, mažina cho­lesterolio kiekį, jie skiriami kraujagyslėms ir centrinei nervų sistemai stiprinti, prasidėjus aterosklero­zei, nuo nemigos, sustiprėjus skydliaukės funkcijai. Kadangi gudobelės maži­na arterinį kraujospūdį, jų ne­gali vartoti hipotonikai. nėš­čios moterys.

Vaistams dažniausiai skinami vienapiesčių (C. mono- gyna) ir miškinių (C. rhipidophylla) gudobelių, kurių savybės pana­šios, vaisiai be vaiskočių, subręs- tantys rugsėjo-spalio mėnesiais. Džiovinami gerai vėdinamoje pa­talpoje arba orkaitėje. 50-60 °C temperatūroje. Išdžiūvę vaisiai tam­siai raudoni, susiraukšlėję, silpnai kvepia. Laikomi sandariuose stikliniuose induose arba tankaus audinio maišeliuose. Gydo­mųjų savybių jie nepraranda dvejus me­tus. Tinka vitaminingai arbatai.

Švieži gudobelių vaisiai yra malo­naus skonio (ypač nuskinti po šalnų). Iš jų verdamos uogienės, želė, kisielius, tinka konservuoti. Maltais džiovintais vaisiais ga­lima pagardinti duonos ir pyragų tešlą. Džiovintos skrudintos sėklos – neblogas kavos pakaitalas.

Erškėtuogių turtai

Kiekvieną vasarą visos Lietuvos pamiš­kėse, šlaituose, krūmynuose ir kitur kvap­niais baltais arba rožiniais žiedais pasipuošia paprastasis (Rosa canina), miškinis (R mo- jalis) ir raukšlėtalapis (R rugosa) erškėčiai. Ru gpj ūtį – rugsėjį ant šakelių sužimba oranžiniai ir raudoni vaisiai, vadinami erškėtuo­gėmis. Juos nuo seno vertina daugelis pa­saulio tautų. Šių erškėčių savybės panašios, todėl juos galima keisti vienus kitais.

Vitamino C erškėčių vaisiuose dau­giau negu citrinose ir juoduosiuose ser­bentuose. Jose yra ir vitaminų P, E, PP, B . Bj. K, karotinoidų, flavonoidų, sacharidų, organinių rūgščių, pekti­nų, mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, fosforo, magnio, natrio, geležies ir kt.).

Erškėčių vaisių preparatais gydoma mažakraujystė, aterosklerozė, uždegimai, nemiga, lėtinės virškinimo ligos. Jie stabdo kraujavimą, varo tulžį ir šlapimą, gydo žaizdas, nudegimus ir nuša­limus, didina darbingumą, stipri­na organizmą, kraujagysles ir nen/ų sistemą, gerina virškinimą. Vartojami gripo, ūmių kvėpavimo takų infekcijų, anginos, tulžies takų ligų profilaktikai.

♦ Vaisiai renkami be žiedko­čių, nevisiškai subrendę, kietoki, nepakąsti šalnų. Jie negenda 5-8 dienas. Pašalinami taurėlapiai, išimamos sėklos. Viduje gausu dirginančių šerelių, to­dėl minkštimą reikia praplauti tekančiu vandeniu. Vaisiai džiovinami 80-90 °C temperatūroje. Gerai išdžiūvę būna, kai suspausti saujoje lengvai perlūžta. Tinka užpilams, nuovirams, sirupams ruošti.

♦ Erškėčių uogų dedama į įvairius vaistažolių mišinius. Vartojamos kaip pa­pildas, jos mažina tikimybę susirgti onko­loginėmis ligomis, kartais pristabdo auglių augimą. Arbata geriama peršalus, sergant gripu, skrandžio uždegimu, kvėpavimo takų infekcinėmis ligomis.

Raugerškių paslaptys

Paprastojo raugerškio (Berberis vul- garis) vaisiai pr noksta rugpjūčio-rugsė- jo mėnesiais ir kabo ant šakelių iki vėly­vo rudens. Ypač skanūs jie būna po šal­nų, tik reikia išimti nuodingas sėklas.

Raugerškių vaisiuose yra vitaminų C, E, K, P, cukraus, fenolio, askorbo ir organinių rūgščių, pektinų, eterinių alie­jų, alkaloidų, flavonoidų, karotinoidų, rauginių, mineralinių ir kitokių medžia­gų. Tad nenuostabu, kad gydymui juos naudojo jau senovės indai ir babilonie­čiai. Raugerškiti vaisių preparatai žadina apetitą, vartotini sergant tulžies akmen­lige, geltlige, sąnarių ir širdies reumatu, podagra, egzema, inkstų, kepenų ir kito­mis ligomis. Šviežios sultys geriamos nuo aterosklerozės, malšina troškulį ir numuša karštį.

Nuskinti vaisiai valandą džiovinami 90 °C, paskui – 35-40 °C temperatūroje. Supilami j po­pierinius arba tankaus audinio maišelius ir laikomi sausoje, gerai vėdinamoje vietoje. Vartotini vienerius metus.

Raugerškių vaisiai naudojami vilnai, linui ir popieriui dažyti, maistinių dažų, konditerijos gaminių, likerių ir degtinės pramonėje. Tinka uogienėms, drebu­čiams, sirupui, kompotams gaminti, sul­tims spausti, įdarams, antpilams. Mari­nuotais ir sūdytais vaisiais pagardinti pa­tiekalai įgauna ypatingą skonį.

Nusiskyniau putino uogelę

Lietuvių liaudies dainose apdainuotas paprastasis putinas (Vibumum opulus) de­koratyvus ne tik pavasarį, kai žydi, bet ir rudenį, kai pasipuošia raudonais karoliais. Prakandęs nusiskintą vaisių pajunti kartu­mą ir rūgštumą.

Vaisiuose yra vitamino C, organinių rūgščių, rauginių medžiagų, acto, dervų, polisacharidų, mikroelementų, pektinų ir kitų medžiagų.

♦                     Nuovirą naudinga gerti persišal- džius, nes mažina karščiavimą, skatina pra­kaitavimą, palengvina atsikosėjimą. Užpilu galima skalauti burną. Pasak naujausių me­dicininių tyrimų, putinų vaisiai ir juose esančios medžiagos naudotini augliams gydyti, širdies ritmui reguliuoti.

♦                     Vaisiai renkami su vaiskočiais, su­nokę, rugsėjo-spalio mėnesiais, sausu oru. Džiovinami orkaitėje arba krosnyje, 50-60 °C temperatūroje. Išdžiūvę būna raudoni su oranžiniu atspalviu, raukšlėti, bekvapiai. Tiesa, džiovintus vaisius vartoti rekomenduoja ne visi.

♦                     Iš putinų verdamos uogienės, mar­meladas, kisieliai, kompotai. Jie tinka pyra­gams, pyragėliams ir kitiems konditerijos gaminiams pagardinti, padažams, likeriui ir vynui.

♦                     Sultys vitaminingos. Jos geriamos, kai sutrikusi nervų sistemos, skrandžio, žarnyno ir širdies veikla, sergant dizenteri­ja, astma.