Česnakas
Žmogaus ir česnako ryšiai siekia gilią senovę. Česnako galvutei būdingas pikantiškas skonis ir kvapas, ji atveria milžinišką energetinį žmogaus potencialą, stimuliuoja aktyvią visų organizmų sistemų veikla, be to, jį paprasta laikyti. Tai maistas, kuris gali būti vartojamas tuoj pat, be ypatingo pasiruošimo. Senų senovėje, tolimoje, amžių ūkanomis užklotoje praeityje, per klaidą ar dėl gamtos dėsningumų, atsitiktinai ar pagal įkvėpimą, žmogus atrado stebuklingą česnako galią gydant infekcijas ir sunkiausius susirgimus. Labai tikėtina, kad česnakas buvo vienas pirmųjų gydomųjų preparatų, kuriuos žmogus panaudojo prieš negalavimus.
Česnakas auga beveik visoje Žemėje: ir vidutinio klimato juostoje ir subtropikuose, ir netgi tropikuose. Česnakas puikiai dera ir jūsų darže. Galite pasodinti jį atskirai, suteikdami „nuosavą valdą“, o dar geriau sodinti tarp kitų augalų. Jam nereikia laisvos erdvės, kad galėtų stiebtis į viršų svarbiausias darbas vyksta po žeme. Česnakas auga ne iš sėklos, o iš atskiros skiltelės. Iš vienos skiltelės, jei ją tinkamai prižiūrėsi, išauga palikuonys – galvutė, susidedanti iš aštuonių – dvidešimties skiltelių, kurias dengia bendra šiurkšti odelė – apdangalas. Taigi česnakas pagrįstai vadinamas labai produktyviu augalu.
Kai kada skiltelės, dengiamos tvirtų violetinių žvynelių, skleidžia stipresnį kvapą ir yra aštresnio skonio. Beje, nesijaudinkite, jei jūsų darže augančio česnako galvutės santykinai mažos. Vadinasi, joms būdingas stipresnis aromatas, gydomosios savybės labiau koncentruotos. Išaugintas dirvoje, kuri gausiai patręšta organinėmis trąšomis, česnakas dažnai yra mažesnis, tačiau, kaip rodo moksliniai tyrimai, jame yra kur kas daugiau gydomųjų ir skonio komponentų.
Žieminį česnaką reikia sodini vėlyvą rudenį, kad kitais metais nuimtum ankstyvą derlių. Iki šalčių turi įsišaknyti. Jei pasodinsi per anksti, jis gali išleisti laiškus dar iki šalčių, o jiems prasidėjus, žūti nuo peršalimo. Suprantama, jei jums tinka vėlesnis derlius, galite sodinti padaigintą česnaką ir ankstyvą pavasarį. Skiltelės įspaudžiamos į žemę maždaug penkis centimetrus nuo paviršiaus, smaigaliukais į viršų. Eilėje atstumas tarp skiltelių turi būti 20 – 25 centimetrai. Česnakas gerai auga saulėtą sausą vasarą, gerai patręštoje dirvoje (tik nepersistenkite). Jei žemėje yra sieros ir sulfidų, česnako galia ir aromatas sustiprėja.
Nepaisant to, kad česnakas labiausiai pagarsėjęs kaip augalas geriausiai kovojantis su infekcijomis, jis pats gali būti jų puolamas. Labiausiai žinoma česnako odelę pažeidžianti infekcija, iš pradžių atsiranda juoda dėmelė, vėliau puvinys. Infekcija gali atsirasti ir prieš nuimant derlių, ir po to. Šios ligos sukėlėjai – grybeliniai pelėsiai Fusarium, nuo kurių česnaką reikia stropiai saugoti. Dirvoje česnaką puola erkės ir mikroskopiniai žemės sliekai nematoidai.
Augalui bręstant stiebelis, laiškai bei šaknys sunyksta, ir tada augalą jau galima rinkti. Derlius paprastai imamas esant geram orui. Galvutė išraunama, juodžemis stropiai nuvalomas ir česnakas klojamas ant žemės paviršiaus, kad pradžiūtų. Jį būtina laikyti sausoje vietoje, kitaip pradės pūti. Dažniausiai ilgos česnako pynės kabinamos prie lubų. Vėsioje, sausoje ir gerai vėdinamoje patalpoje jis išsilaiko metus ir net ilgiau. Česnako pynimas į dekoratyvines kasas ar pynes – ar tai ne malonumas, ar ne menas? Kiekvieną atskirai galima pririšti prie storesnės virvės, ir jos laisvai karos, džiugindamos akį.
