Lelijų auginimas
Lelijos – išties nuostabios gėlės, savo stambiais, išraiškingais žiedais bei lengvu aromatu svaiginančios pačiame vasaros įkarštyje. Tai jau bene tris tūkstantmečius gyvuojantis daugiametis, svogūnėliais besidauginantis augalas, galintis pasigirti įvairiausiais atspalviais, gausybe veislių bei įmantriausiomis formomis, prikaustančiomis dėmesį karališku grožiu.
Mūsų kraštuose geriausiai auga miškinių lelijų rūšis, nors ji tikrai nėra vienintelė tinkama lietuviškam klimatui. Jei įsigysite kokybiškus, lietuviškai sezonų kaitai pritaikytos veislės svogūnėlius, tikrai per daug nevargsite prižiūrėdami šias gėles, o pasirūpinę dar ir geromis trąšomis, puikiausiai lelijų poreikius atitinkančiu dirvožemiu, neabejotinai džiaugsitės žvilgančiais, sveikais žiedynais, vešliais lapais ir tvirtais stiebais. Lelijos idealiai tinka auginti kaip sodo puošmeną, elementą gėlynams ar net vazonine gėlę.
Lelijų spalvos
Pirmiausiai reikėtų žinoti, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti dirvožemis, kuriame lelijos augtų ir viešėtų itin noriai. Geriausiai tiks, puri, pakankamai drėgna, turtinga mineralinėmis medžiagomis žemė. Pati sodinimo vieta negali stokoti ir saulės šviesos norint užtikrinti maksimalią temperatūrą, mat šilumą lelijos mėgsta. Papildomai dirvą galima pagerinti mėšlu, medienos pelenais. Pavasarį, sukasus dirvožemį, rekomenduojama panaudoti mineralines trąšas bei nepamiršti mulčiavimo. Dar kartą pabrėžiame, kad lelijoms tiesiog pražūtingos telkšančios balos, todėl įsitikinkite, kad žemės pralaidumas vandeniui atitinka šių gėlių poreikius, antraip svogūnėliai greitai gali tiesiog supūti.
Kada sodinti lelijas?
Kai būsima lelijų augimo vieta jau pilnai paruošta, galime pradėti sodinti. Tam tinkamiausias laikas – rugpjūčio vidurys. Norėdami išvengti dažniausiai pasitaikančių ligų, prieš pat sodinimą svogūnėlius šiek tiek pamirkykite kalio permanganate (vėliau juo profilaktiškai paliekite lelijas pavasariop). Duobutės sėkloms gylis turėtų siekti iki 25cm (priklausomai nuo veislės), o tarpai tarp sodinukų iki 15 centimetrų. Iš smėlio suformuotame kalnelyje atsargiai patupdykite svogūnėlį ir užpilkite žemių sluoksniu. Vienoje vietoje šios gėlės gerai augs apie penketą metų, po to būtina persodinti, kad krūmas netaptų per tankus, nedominuotų vien lapija, taip gerokai apmažindama žiedų skaičių. Ruošiant jau po žiemos prasikalusius lelijų daigus pavasario sezonui, aplink esančią žemę patartina šiek tiek papurenti, praturtinti azotinėmis trąšomis bei palieti vandeniu. Svarbus vaidmuo tenka ir tinkamam lelijų paruošimui šaltajam sezonui. Pirmiausiai nužydėjusius stiebus reiktų nupjauti( prie pat žemės), tada pridengti mėšlu, puvenų sluoksniu, dar kartą lapais ir apsaugai nuo vėjo keliomis eglės šakomis. Pavasarį šią uždangą nuimkite. Jei pastebite, kad išaugę stiebai svyra- pritvirtinkite juos prie kuolų. Sausesniais laikotarpiais vis paliekite (tik stenkitės nekliudyti lapų, išvengiant grybelių dauginimosi).
Bene gražiausios – baltos lelijos
Lelijų tręšimas
Specialiose sėklų parduotuvėse galima įsigyti ir būtent lelijoms gaminamų trąšų. Tai ypač pravartu jei neturite daug laiko, bet siekiate nepriekaištingo rezultato. Kitu atveju pasiruoškite lapinės žemės, mėšlo puvinio, tačiau ribokite kiekius, nes perspaudus galite pasiekti atvirkštinį efektą ir gerokai sumažinti lelijų atsparumą šalčiui., ligoms. Vasaros sezono metu naudokite trąšas papildytas fosforu ir kaliu. Dar vienas triukas- kelis kartus užberti pelenų, skatinančių imunitetą kenkėjams, bei didesnių žiedų formavimąsi.
Nuostabios lelijos, visu savo žavesiu atsiskleidžia liepą, kai saulė kaitriausia, o temperatūra pasiekia piką. Vienas didžiausių lelijų pliusų- ilgas išsilaikymas po nuskynimo. Palyginus su kitomis gėlėmis, lelijų žiedai net ir vazoje geba atrodyti taip pat įspūdingai kaip ir augdami žemėje. Beje, galime nudžiuginti ir tuos, kurie gyvena mieste, neturi didelių žemės plotų, bet mėgsta balkonus pasipuošti dailiomis gėlėmis. Esama itin nedidelio ūgio lelijų veislių labai tinkančių auginti vazone, tik vasarą patartina juos išnešti į gryną orą, saulės nestokojančią erdvę, kad tinkamai išsivystytų pumpurai ir greičiau galėtumėte džiaugtis visa puokšte prašmatnių žiedų. Kaip ir natūraliomis sąlygomis, taip ir auginant namuose, pravartu paremti stiebus, kad pastarieji nelinktų ir nenulūžtų neatlaikę žiedo svorio.
Lelijos mėgstamos dėl didelių žiedų
Kartais nutinka taip, kad net ir kruopšti priežiūra nepadeda išvengti kenkėjų vizito. Lelijoms dažniausiai tenka susidurti su sraigėmis. Jos itin mėgsta pagraužti lapus ar žiedus, tad būtų gerai jei aplink krūmą išbertumėte stambesnių medžio drožlių ir taip apsunkintumėte sraigėms patekimą iki gėlių. Nemažai rūpesčiu augintojams sukelia ir puviniai. Pastebėjus pirmąsias dėmeles, lelijas nupurškite vario sulfato tirpalu, o puvinio pasiglemžtas vietas apskabykite.
Amarai taip pat vienas iš aktualiausių šiai gėlių rūšiai susirgimų. Dėl to sutrinka ir visas lelijų vystymasis. Šiai problemai spręsti, į pagalbą pasitelkite kalio muilo, karbofoso tirpalus. Pačius svogūnėlius neretai apninka ir svogūninių muselių lervos, kurios tiesiog sunaikina šakninę augalo dalį. Norint išvengti šių niekadėjų, svogūnėlius beicuokite fosfamido tirpalu.
