Home
You Are Here: Home » Daržininkystė » Bulvių auginimas

Bulvių auginimas




bulviu_auginimas

Bulvių auginimas

Bulvių reikšmė

Bulvių tėvynė – Pietų Amerika. Atvežtos į Europą bulvės, kaip kultūrinis augalas, apie du šimtmečius dar nebuvo auginamos, tik po kelerių bado  metų XVIII a. antrojoje pusėje jos priverstinai imtos auginti.

Lietuvoje bulvės pradėtos auginti  taip pat XVIII a. antrojoje pusėje, o po šimtmečio jos jau pagrįstai vadinamos “antrąja duona”.

Bulvių gumbuose yra daug lengvai virškinamų maisto medžiagų, todėl jos vertingas maisto produktas. Bulvės yra apie 25% sausų medžiagų, iš jų 12-20% krakmolo, apie 2% baltymų, 0,1-0,3% riebalų, 0,5% cukrų, 1% mineralinių medžiagų (junginiai), 12-15%mg kalcio, 400-500% mg kalio, 45-50% mg fosforo, 1mg geležies, jodo, sieros. Mineralinės druskos reikalingos žmonėms, sergantiems mažakraujyste, gastritu. Bulvėse gausu vitamino C, B1, B2, B6, PP, K. Jose yra ir karotinoidų, ypač tų veislių, kurių minkštimas gelsvas. Bulvės laikomos dietiniu maistu sergantiems nervų ir kraujagyslių sistemos ligomis.

Bulvių cheminė sudėtis ir jų maistingumas labai priklauso nuo veislės, auginimo ir laikymo sąlygų. Šiltose ir sausose patalpose laikomos bulvės išgarina nemažai vandens, suvysta, sudygsta, netenka daug maisto medžiagų, vitaminų  ir pasidaro nebeskanios.

Gumbai yra labai geras pašaras. Šimte kg gumbų apytikriai yra 29,5 pašarinio vieneto, apie 1600 g virškinamųjų baltymų. Bulvės ypač tinka penimoms kiaulėms, vasarą – paukščiams lesinti.

Kadangi bulvėms auginti ir prižiūrėti nereikia darbo, todėl jų verta auginti ne vien šeimos poreikiams. Bulvių reikia daugiau auginti ne vien ploto, bet jų derlingumo didinimo sąskaita. Normaliomis meteorologinėmis sąlygomis bulvių derlių lemia 3 svarbiausi veiksniai: 50% trąšos, 30% veislė bei augalų apsauga ir 20% žemės dirbimas. Parinkę tinkamą plotą, laikydamiesi reikiamos agrotechnikos, pasodinę dirvos sąlygas atitinkančią veislę iš 1 aro (100 m2) galime prikasti ne mažiau kaip 300 kg bulvių. Maistui tiek bulvių pakakti turėtų 2-3 žmonių šeimai. Mūsų respublikos gyventojai vidutiniškai per metus suvartoja po 147 kg bulvių.

Aplinkos sąlygų įtaka bulvėms

Norėdami išauginti gausų bulvių derlių, turime žinoti jų augimo ir vystimosi sąlygas.

Dirvai bulvės nėra reiklios. Jos gerai auga lengvo priemolio ir priesmėlio dirvose, bet geriau uždera juodžemiuose. Svarbu, kad dirva būtų puri, laidi vandeniui, orui bei šilumai. Bulvėms netinka dirvos, kur arti yra gruntinis vanduo. Auga jos ir rūgščioje dirvoje, bet geriausiai dera, kai PH yra 5-6.

Viena iš svarbiausių priemonių dideliam bulvių derliui yra trąšos. Augimo pradžioje bulvės daugiausia sunaudoja azoto, bet vėliau didesnė jo norma neigiamai veikia gumbus ir mažiau susikaupia krakmolo. Pertręštos azoto trąšomis bulvės vešliau augina bulvienojus, o gumbų mažiau, be to, jie būna ne tokie atsparūs ligoms.

Iš mineralinių medžiagų bulvėms daugiausia reikia kalio. Kaliu tręšiamos bulvės atsparesnės ligoms, gumbuose daugiau kaupiasi krakmolo, tačiau pertreštų kalio trąšomis bulvių skonis pablogėja. Fosforo trąšos greitina brendimą, padidina gumbų odelės stiprumą, atsparumą ligoms, gerina jų laikymąsį.

Gausiai mineralinėmis trąšomis tręšiamų bulvių skonis pablogėja, todėl labai svarbu išlaikyti tinkamą jų santykį. Bulvėms reikia ir organinių trašų. Paskaičiuota, kad vienas bulvių keras per visa vegetacijos periodą gali išgarinti 60-70kg vandens, tačiau lyginant su kitomis žemės ūkio kultūromis, laikoma, kad bulvės vandenį naudoja taupiai.

Drėgmės skirtingose augimo fazėse bulvėms reikia nevienodai, nes jaunas daigas vandenį ima iš gumbo. Kai viršutiniame dirvos sluoksnyje trūksta drėgmės, bulvių šaknys skverbiasi gilyn ir vandenį ima iš gilesnių sluoksnių. Daugiausia vandens joms reikia butonizacijos ir žydėjimo fazėse.

Sausrai jautriausios bulvės yra 20 dienų po sudygimo, 15 dienų po butonizacijos pradžios ir 15 dienų po žydėjimo pradžios. Tais laikotarpiais dėl sausros bulvių derlius sumažėja 48-59%. Derlius daug labiau sumažėja, kai drėgmės bulvėms trūksta antroje vegetacijos pusėje, palyginus su pirmąja puse.

Bulvės geba pasinaudoti drėgme, esančia ore garų bei rūko pavidalu. Rasos arba rūko lašeliai, nusėdę ant bulvių lapų, plaukeliais sugeriami.

Drėgmės perteklius taip pat neigiamai veikia bulvių vystymąsi: bulvienojai greit apmiršta, o gumbai sustoja augę. Drėgnai augusios bulvės turi mažiau krakmolo ir ne tokios atsparios ligoms.

Mūsų respublikos meteorologinės sąlygos dažniausiai būna palankios bulvėms augti ir vystytis. Gumbams sudygti minimali dirvos temperatura būna 16-18 C. Dirvos temperatūrai pakilus iki 20 C, gumbai lėčiau auga. Kai ilgesnį laiką dirvoje laikosi tokia temperature, stolonai šakojasi, gumbai lieka maži. Dirvai įšilus iki 29 C, gumbai visai sustoja augę, pradeda susidaryti daugiau ūglių.

Bulvienojams augti geriausia 20-25 C temperatura. Aukštesnėje kaip iki 26 C temperatūroje asimiliacija lėtėja, o esant 30-35 C, ji visai sustoja.

Pavasarį, pasitaikius 1-2 C šalnoms, daigai nušala, bet iš gumbų išauga nauji daigai. Pavojingesnė bulvėms ankstyvosios rudeninės šalnos, po kurių vegetacija baigiasi.

Bulvės – šviesą megstantis augalas. Kai trūksta šviesos, jų stiebai ištįsta, nežydi, vėliau mezga gumbus ir derlius būna daug mažesnis. Labai piktžolėtoje dirvoje arba pasodinus tarp medžių dėl šviesos stokos bulvių gumbų derlius gali visai žūti. Turi reikšmės ir sodinimo kryptis. Šiaurės pietų kryptimi padarytose vagose esti geresnis apšvietimas, todėl bulvių derlius padidėja 10-15%, o krakmolingumas -1-2%.

Bulvėms reikia purios dirvos, kad gerai prieitų oras. Jos kvėpuoja žievėje esančiomis žiotelėmis. Lietingais metais dirvoje susidaro vandens perteklius, kuris trukdo prieiti orui. Tada žiotelės labai išsiplėčia ir žievės paviršiuje susidaro baltos papurusios karpelės, pro kurias gumbai sparčiau kvėpuoja ir išgarina vandenį. Nepajėgdamos išgarinti drėgmės pertekliaus, bulvės pradeda pūti. Be to, kai trūksta oro, gumbai negali laisvai plėstis, menkiau auga, būna prastesnio skonio, mažesnio krakmolingumo, greičiau suserga įvairiomis ligomis. Nenormaliai bulvės auga sunkiose, drėgnose dirvose.

Blogai įdirbtoje dirvoje gumbai formuojasi dirvos paviršiuje. Išsauga daug smulkučių, pažaliavusių, netinkamų vartoti gumbų.

Bulvių gumbų kokybiniai rodikliai

Svarbus rodiklis yra bulvių derlingumas, tačiau vien jo nepakanka veislei įvertinti. Geros veislės bulvės turi būti derlingos, gumbai taisyklingos formos, atsparūs ligoms, gero skonio. Veislės, kurių gumbai apvalūs, negiliomis akutėmis, geriau tinka mechanizuotai skusti, bna mažiau atliekų.

Vertinant veisles svarbu ir bulvių maistingumas. Maistinė ir pašarinė bulvių vertė dažniausiai priklauso nuo krakmolo ir baltymų kiekio gumbuose. Bulvių baltymai gerai virškinami ir lengviau pasisavinami, palyginus su kitų augalų baltymais. Jų suvirškinama iki 90% ir daugiau. Baltymingumas priklauso ne tik nuo  veislės biologinių savybių, bet ir nuo agrotechnikos bei meteorologinių sąlygų bulvėms augant. Didelę svarbą turi tręšimas.

Krakmolingos bulvės ne tik maistingesnės ir techniškai vartingesnės, bet ir geriau laikosi. Bulvių krakmolingumas daugiau negu derlingumas priklauso nuo veislės biologinių savybių, bet jį taip pat lemia oro bei dirvos temperatura, šviesos režimas, tręšimas bei kitos agrotechninės priemonės. Stambesniais gumbais pasodintos bulvės esti krakmolingesnės.

Skonis ypač svarbu maistui skiriamoms bulvėms. Bulvių skonis nepriklauso nei nuo krakmolingumo, nei nuo baltymingumo. Jei krakmole yra mineralinių medžiagų, ypač fosforo, bulvės esti skanesnės.

Drėgnoje, supuolusioje dirvoje augusios bulvės esti prastesnio skonio. Laiku purenamos ir kaupiamos bulvės būna skanesnės.

Daugiausia vitamino C būna užaugusiose, bet dar pakankamai nesubrendusiuose gumbuose. Gumbams visiškai subrendus, vitamino C sumažėja, o kitų maisto medžiagų padaugėja. Laikomose bulvėse vitamino C labai mažėja ir balandžio, gegužės mėnesiais jo gali  būti net du kartus mažiau. Pradedant gumbams dygti, vitamino C bulvėse vėl padaugėja ir kartais esti beveik tiek pat, kiek ir buvo nuimant derlių. Vitamingesnės geltonu minkštimu bulvės.  Vitamino C kiekis bulvėse priklauso ne tik nuo veislės, bet ir nuo klimato, dirvožemio, tręšimo ir kitų sąlygų. Gausiau organinėmis ir mineralinėmis trąšomis tręšiamų bulvių vitamingumas mažėja. Kai bulvių maitinimosi plotas didesnis, vitamino C susikaupia daugiau.

Bulvių veislių grupavimas pagal vegetacijos period ilgį.

Laikotarpis nuo bulvių pasodinimo iki bulvienojų nudžiūvimo vadinamas vegetacijos period. Pagal tai dauguma autorių bulvių veisles skirsto į keturias grupes: Ankstyvosios – vegetacija trunka 80-90 dienų, vidutinio ankstyvumo – 100 – 110 dienų, vidutinio vėlyvumo – 110 – 120 dienų, vėlyvosios – 120 ir daugiau dienų.

Kiti autoriai, pagal subrendimo laikotarpį, bulvių veisles skirsti į 5 grupes (ankstyvąsias, vidutinio ankstyvumo, vidutinio vėlyvumo, vėlyvąsias ir labai vėlyvas).

Dėl atskirų autorių skirting grupavimo literatūroje pasitaiko duomenų, kad ta pati veislė vienur aprašoma kaip vidutinio ankstyvumo, kitur – kaip vidutinio vėlyvumo.

Atskirų bulvių veislių galutinis gumbų subrendimas nėra pastovus. Jis priklauso nuo daugelio veiksnių: gumbų susidarymo motininiame augale, išorės sąlygų augimo metu, gumbų subrendimo laipsnio nuimant derlių ir temperatūros laikymo metu. Bet kuris veiksnys, pagreitina gumbų subrendimą.

Iš stambios sėklos bulvių brendimo laikotarpis esti irgi šiek tiek trumpesnis.

Motininis gumas turi didelę reikšmę gumbų augimui. Naujo augalo vystymosi pradžioje motininis gumbas būna kaip papildomas maitinimo organas, bet jis nenustoja savo reikšmės ir vėliau. Žydėjimo metu, veikiant lapų pagamintiems fermentams, motininio gumbo atsarginės medžiagos gerokai pasikeičia ir virsta aktyviomis medžiagomis, kurios stimuliuoja naujų gumbų susidarymą.

Skirtingo brendimo laikotarpio bulvių skiriasi ir šaknų sistema. Ankstyvųjų veislių bulvių šaknų sistema esti ne taip giliai kaip vėlyvųjų.

Nors kiekvienos bulvių veislės skirting gumbų forma, jų stambumas, stolonų ilgis, kero tipas ir t.t, tačiau šie požymiai nėra pastovūs ir daug priklauso nuo kitų veiksnių. Pavyzdžiui, gumbų formai turi įtakos net meterorologinės sąlygos: auginant toje pat vietoje lietingais metais gumbai išauga pailgesni, sausesniais – apvalesni.

Pagal bulvių kero tipą neretai galima spręsti apie veislės ankstyvumą. Dažniausiai vėlyvųjų veislių bulvių kerai būna tvirtesni ir lapuotesni negu ankstyvųjų, tačiau ir šiomis savybėmis turi įtakos dirvožemio drėgmė, tręšimas, sodinamų gmbų stambumas.

Sėklos paruošimas

Bulvių derlingumui didelę svarbą turi tinkamas sėklos paruošimas. Pastebėta, kad daugelis gyventojų bulves rūšiuoja prieš pat sodinimą. Tai neteisinga. Laikant bet kokiomis sąlygomis, sėklai bulves reikia atrinkti ne vėliau kaip balandžio viduryje. Jeigu laikomos bulvės labai sužėlė, tai prieš sodinimą nulaužius daigus praeina ilgas laiko tarpas, kol pradeda dygti antriniai akučių pumpurai. Jeigu bulvės buvo laikomos gerose, vėsiose patalpose ir visai nesudygo, tai taip pat reikia gumbus pravėdinti, supylus plonesniu sluoksniu, kad jie įšiltų. Pravėdinti gumbai pasiruošia dygti, išleidžia trumpus daigelius, jų derlingumas padidėja 6-8% lyginant su sodinimu nepravėdintais gumbais. Perrenkant bulves reikia rūšiuoti pagal stambumą, nes stambesnius gumbus galima sodinti rečiau, smulkesnius – tankiau.  Be to, stambesniains gumbais sodintos bulvės greičiau sudygsta ir sparčiau vystosi negu smulkesniais gumbais, todėl ir priežiūros darbai nesussiderina. Taikant priežiūrą pagal atsiliekančias bulves, darbai suvėlinami ir bendras bulvių derlius sumažėja.

Sėklai naudotini ne mažesni kaip 35 g stambumo gumbai 9skersmuo 4,0-4,5 cm). Sodinant labai smulkią sėklą, bulvių derlingumas mažėja. Nustatyta, kad pasodintus 20-30g stambumo gumbus, bulvių derlius sumažėja apie 18%, lyginant su susodintais 60-80 g stambumo gumbais. Be to, smulkūs gumbai dažniausiai būna išaugę iš ligotų augalų, todėl smulkiais gumbais sodintame pasėlyje daugiau paplitusios ligos. Smulkūs gumbai sodinti tik tada, kai norima padauginti naują veislę, žinant, kad smulkūs gumbai išaugę ir sveikų augalų.

Geriausia sodinti vidutinio stambumo (60-80 g) gumbais. Sodinant stambesniais (100 -120 g) gumbaisderlius neryškiai didėja, o sėklos sunaudojame daug daugiau. Labai stambius gumbus, kai trūksta sėklos, tenka pjaustyti.

Bulves pjaustyti reikia ne sodinimo dieną, o 3-4 savaites pries sodinimą. Anksčiau pjaustytos bulvės duoda 16,6 cnt/ha didesnį derlių. Pjūvio vieta greičiausiai sukamštėja 15-20 C temperatūroje (per 7-10 dienų). Pjaustytas bulves geriausiai laikyti sausoje, šviesioje ir vėsioje patalpoje, supiltas 20cm storio sluoksniu. Pasodinus šviežiai pjaustytais gumbais, dirvoje esantys ligų pradai per žaizdą patenka į bulvės gumbą ir prasideda puvimas.

Kai kuriose užsienio valstybėse, ypač Kanadoje ir JAV, bulvių pjaustymas plačiai praktikuojamas. Tikslas – gauti daugiau stambių gumbų, nes iš pjaustytų gumbų išauga stambesni gumbai, tiktai jų būna mažiau. Gumbai pjaustomi į keturias ar net šešias dalis. Svarbu, kad kiekviena dalis svertų ne mažiau kaip 40 g ir turėtų ne mažiau kaip po dvi akutes. Pjaustant peiliai dezinfekuojami kalio permanganate tirpalu.

Mūsų sąlygos nelabai tinka sodinti pjaustytais gumbais. Jei pavasaris šaltas, pasodintas pjaustytais gumbais šlapioje ir šaltoje dirvoje bulvės dygsta vėliau, dalis jų supūva. Esant sausroms, taip pat nerekomenduojama pjaustyti, nes puselės išdžiūsta.

Mūsų krašte gumbbus pjaustyti praktikuojama tik norint greičiau pasidauginti naujai įsigytą veislę arba taupant sėklą. Daiginimo tikslu pjaustoma išilgai gumbo, stengianits, kad abiejose pusėse būtų vienodas akučių skaičius. Patartina pjaustyti pradėjusius dygti gumbus, nes tada geriau matyti, kur daryti pjūvį. Taupant bulves galima sodinti gumbų viršūnėles. Šiuo atveju maistui arba pašarui atpjaunama apatinė gumbo dalis, o viršūnėlės (20-30 g masės) paliekamos sėklai. Jos apdžiovinamos kambaryje ir, tik pjūviui užgijus, išnešamos į rūsį. Taip viršūnėlės galima rinkti visa žiemą, tik laikyti sluoksniuojamas su smėliu.

Priemonės, greitinančios bulvių derėjimą.

Vasaros pradžioje pernykščio derliaus bulvės būna sudygusios, apvytusios ir nebeskanios, o sodintų nedaigintais daigais derlius nekasamas. Sodinant daigintais gumbais, bulvių derlių jau galima gauti liepos pradžioje. Tinkamai sudaigintos bulvės būna derlingesnės ir krakmolingesnės.

Bulvės pradedamos daiginti likus 30-45 dienomis iki sidonimo. Pumpurų dygimo sužadinimui pirmomis dienomis temperatura turėtų apie 20 C, o daigams prasikalus, sumažinama iki 8-14 C. Ilgesnį laiką daiginant aukštesnėje temperatūroje gumbai išgarina daugiau drėgmės, išaugina ilgus daigus, kurie be reikalo sunaudoja atsargines maisto medžiagas. Be to, aukštesnėje temperatūroje labiau plinta ligos.

Daiginimui strenkamos ne mažesnės kaip 50-80 g sveriančios bulvės. Smulkesni gumbai vėlina derėjimą.

Yra keletas bulvių daiginimo būdų. Namų sąlygomis patogiausia bulves daiginti švariuose polietileniniuose maišeliuose. Jie neužima daug vietos, todėl galima daiginti bulves ir gyvenamuosiose patalpose. Patogiausia pasigaminti pailgus maišelius (20-25 cm pločio ir apie 1 m ilgio). Į tokius mašelius supilama apie 10kg bulvių, galai užsiuvami arba užlydomi. Gumbai paskirstomi abiejuose maišelio pusėse po lygiai, o per vidurį maišeliai persveriami ant tam tikslui paruoštų balkelių arba ištemptų virvių.

Maišeliuose kas 10-15 cm padaromos vienos kapeikos dydžio skylutės, kad patektų oras ir išeitų anglies dioksidas, susidarantis augalams kvėpuojant. Daiginant polietileniniuose maišeliuose, gumbai aktyviau kvėpuoja, padidėja oro drėgnumas ir daigai išaugina šakneles. Tokie gumbai pasodinti į dirvą greičiau sudygsta.

Polietileniniai maišeliai praleidžia šviesą, todėl juose daiginami gumbai pažaliuoja. Tai turi teigiamos įtakos, nes gumbuose susikaupęs chlorofilas skatina šaknų sistemos, lapų ir stolonų vystymąsi.

Kad bulvės sudygtų per trumpesnį laiką, galima jas daiginti ir tamsoje, atitinkamai palaikant drėgmę. Tuomet jos sluoksniuojamos dėžėse su pjuvenomis, durpėmis, kompostu arba pjaustytais šiaudais. Tokiu būdu sudėtas bulves reikia iš laistytuvo palaistyti kambario temperatūros vandeniu. Patalpos temperature turi būti apie 12-15 C. Taip daiginamos bulvės sudygsta per 15-20 dienų. Sodinimui nenaudokime ilgais, plonais daigais gumbų, nes tokie daigai išauga iš išsigimusių bulvių. Iš jų išauga smul kūs gumbai, kurie dažniausiai paliekami sėklai. Tuomet kismet mažėja bulvių derlingumas.

Ankstyviausią bulvių derlių gausime daigindami kombinuotų būdų. Šiuo būdų gumbai 25-30 dienų daiginami šviesioje patalpoje. Susidarius stories tvirtiems daigams, gumbai perdedami į dėžutes ir sluoksniuojami su drėgnomis durpėmis arba kitomis minėtomis medžiagomis ir daiginami dar 7-10 dienų. Tuo laikotarpiu daiginamas bulves reikėtų bent vieną kartą palaistyti mineralinių trąšų tirpalu, ištirpinus 10 l vandens 60g superfosfato, 30-40 g kalio chloride ir 40-50g amonio sulfato. Kubiniams metrui bulvių sulaistyti reikėtų apie 50 l tirpalo.

Bulvės vienodžiaus sudygs, bus derlingesnės, jeigu pries sodindami jas apvelsime medžio pelenais (0,5kg medžio pelenų 100kg bulvių). Sodinant daigintais gumbais, jų ilgai negalima laikyti saulės šviesoje, nes apvytus daigams, sumažės derlius.

Daiginti gumbai yra lepesni už nedaigintus. Anksti sudygusios bulvės gali nukentėti nuo pavasario šalnų, todėl daigintos bulvės sodintos aukštesnėse vietose, dar geriau su nuolydžiu į pietų pusę. Jei numatomos šalnos, sudygusias bulves reikia apkaupti, kad nenušaltų daigai. Pasibaigus šalnoms, grėbliu arba lengvomis akėčiomis bulvės nuakėjamos.

Dirvos paruošimas

Geriausiai bulvės auga lengvo priemolio arba pusmėlio dirvose. Nepakeičia šaltų, šlapių, sunkių, greit supuolančių dirvų. Blogai uždera ir sausuose smėlynuose. Atsėliavimui bulvės nėra labai jautrios, tačiau ilgiau kaip 2 metus bulvių toje pačioje vietoje nereikėtų auginti, nes atsėliuojant užsikrečia įvairiomis ligomis, todėl sumažėja derlius. Atsėliuojamas bulves būtina gausiai tręšti organinėmis trąšomis. Nesodinkime bulvių po pomidorų, nes jie serga tomis pačiomis ligomis. Darže auginamos bulvėms geriausi priešsėliai yra kopūstai, pašariniai runkeliai, burokėliai, agurkai, salotos.

Bulvių šaknys silpnos, daugiausia jų susikaupia ariamajame sluoksnyje, todėl bulvių sodinimui reikia gerai paruošti dirvą. Purioje dirvoje ne tiktai laisviau vystosi šaknys, stolonai, gumbai, bet geriau išsaugoma ir drėgmė, susidaro palankesnės sąlygos organinės medžiagos mineralizacijai.

Bulvėms skirtą plotą būtinai reikia suarti arba sukasti iš rudens visu ariamojo sluoksnio gyliu. Sunkiose dirvose, ypač jeigu aukštai laikosi gruntinis vanduo, iš rudens reikia padaryti lysves, kad pavasarį dirva greičiau pradžiūtų.

Pavasarį dirva purenama arba perkasama 2-3 cm sekliau, kad į dirvos paviršių neišsikeltų piktžolių sėklos. Tačiau jeigu rudenį dirva nebuvo suarta, tai pavasarį ją reikia įdirbti visu ariamojo sluoksnio gyliu. Jeigu dirva perkasama kastuvu, tai kartu reikia išrinkti daugiamečių piktžolių šaknis ir grambuolių bei sprakšių lervas ir jas sunaikinti.

Suarta dirva iš karto nuakėjama arba supurenama geležiniu grėbliu. Tada nesusidarys stambių grumstų ir dirva neperdžiūs.

Tręšimas

Norėdami išauginti didelį ir geros kokybės bulvių derlių, būtinai tręškime organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Vertingiausios yra organinės trąšos (mėšlas, kompostas), nes jose yra visos augalams reikalingos maisto medžiagos (azotas, fosforas, kalis, kalcis, magnis ir daug mikroelementų). Be to, organinės trąšos pagerina dirvožemio struktūrą, todėl dirvoje pagerėja vandens, oro ir temperatūros režimas, geriau vystosi bulvių šaknys ir gumbai.

Mėšlas esti nevienodos vertės. Geresnės kokybės yra arklių ir galvijų mėšlas. Patręštos šviežiu kiaulių mėšlu, bulvės dažniaus serga rauplėmis, todėl praranda prekinę išvaizdą ir blogiau laikosi sandėliuose. Labai gera organinė trąša yra paukščių mėšlas, kuris naudojamas sudžiovintas ir susmulkintas. Neturėdami mėšlo, naudokime kompostą. Ruošdami kompostą bulvėms tręšti nedėkime bulvienojų ir pomidorų atliekų. Organines trąšas (mėšlą, kompostą, durpes) sunkiose dirvose geriau įterpti rudenį, o lengvose priesmėlio ir smėlio dirvose – pavasarį.

Į 10 kv.m. plotą krečiama vidutiniškai 50 kg mėšlo arba komposto. Išvežus mėšlas tuojau iškratomas ir apariamas. Jei bulvės sodinamos arkliniu plūgu, mėšlas iškratomas pries pat sodinimo metu užariamas kartu su sodinamomis bulvėmis.

Jei sklypas perkasamas kastuvu, tai į susidariusį griovelį grėbliu sugrėbiama kastuvo pločio mėšlo juosta. Kasant sekančią juostą, žemėmis užpilamas griovelis su jame esančiu mėšlu. Taip dirbama, kol sukasamas visas plotas. Kasamą žemę reikia apversti, kad viršutinis jos sluoksnis pakliūtų į apačią.

Gausiam bulvių derliui užauginti reikia ir miniralinių trašų. Neturėdami mėšlo, bet padidinę mineralinių trašų normą, taip pat gausime neblogą bulvių derlių. Iš mineralinių trašų dažniausiai naudojama amonio salietra, superfosfatas ir kalio chloridas. Mineralinių trašų norma priklauso nuo dirvožemio derlingumo. Vidutiniškai 10 kv.m. plotui skiriama 200-300 g amonio salietros, 300-400 g superfosfato ir 200-300 g kalio chloride. Gerai bulvėms tinka ir nitrofiska, į kurios sudėtį įeina azotas, fosforas ir kalis. Nitrofoskos skiriama iki 1kg 10 kv.m. ploto (neįterpiant kitų mineralinių trąšų).

Bulvių sodinimas

Sodinimo laikas

Dažniausiai bulvės sodinamos gegužės pradžioje, bet ankstyvą pavasarį lengvose dirvose galima sodinti ir balandžio pabaigoje. Geriausia vadovautis ne kalendoriniu terminu, o orientuotis į augalus  fenoindikatorius. Lengvose dirvose bulves sodinkime baltažiedei plukei sužydus, sunkesnėse dirvose – ievai pradedant žydėti. Tuo laikotarpiu dirva 10 cm gylyje jau būna įšilusi iki 6-8 C. Bulvių derlius mažėja tiek suvėluotai, tiek per daug anksti pasodinus. Į šaltą ir nepakankamai išdžiūvusią dirvą pasodintos bulvės ilgai nedygs, prisiveis daugiau piktžolių, dalis gumbų supus, todėl sumažės derlingumas.

Sodinimo būdai

Legvose dirvose, ypač sausą pavasarį, bulves geriau sodinti lygiu paviršiumi. Šiuo būdu dažniausiai įprasta sodinti lygiu paviršiumi. Šiuo būdu dažniausiai įprasta sodinti arkliniu plūgu. Plūgas gerai įterpia organines medžiagas. Tačiau bulvės gerai augs tik tada, kai pasodintą gumbą iš visų pusių sups purus dirvos sluoksnis. Tokių sąlygų nebūna, kai bulvės dedamos į vagos dugną. Todėl gumbai turi būti dedami į vagos šoną. Nedidelį plotelį galima apsodinti rankiniu kastuvu. Darbas sparčiai seksis, kai vienas žmogus kas duobutes, kitas dės į jas bulves. Iškasę pirmą duobutę, žemes išpilkime šalia, o kasdami sekančią, jas pilkime į pirmą duobutę ant įdėto gumbo ir t.t Taip sodinant duobučių kasėjas pagal suženklintą liniją arba ištemptą špagatą eina atbulas.

Pasodinus bulves, sklypą išlyginkime lengvomis akėčiomis arba geležiniu grėbliu.

Sunkesnėse ir drėgnesnėse dirvose bulves sodinkime vagomis. Pasodinus vagomis, dirvos paviršius greičiau įšyla, greičiau išgaruoja drėgmė, bulvės ankščiau sudygsta. Galima sodinti arkliniais kaupikais. Prieš sodinimą laukas suženklinamas. Į arkliniu kaupiku padarytas vagas yra  išdėstomi gumbai, po to įstrižai lauko važiuojant apverstomis akėčiomis gumbai apžeriami žemių sluoksnių. Paskui kaupiku važiuojama akėčių aplygintomis vagų keteromis, ir tada pasodintos bulvės apžeriamos reikiamu žemės sluoksniu.

Sodinimo gylis ir atstumai.

Vidutinio sunkumo, sunkesnėse dirvose bulvės sodinamos 6-8 cm gyliu, lengvose  10 cm gyliu nuo bulvės apačios. Per giliai pasodinus bulves būna daugiau smulkių gumbų, todėl derlius mažesnis. Kai bulvės pasodinamos labai sekliai, stolonai neturi sąlgų vystytis ir gumbams auginti. Taip pasodintas bulves reikia anksti pradėti kaupti.

Bulvių sodinimo tankumas priklauso nuo dirvos derlingumo ir sodinamų gumbų stambumo. Derlingose dirvose bulvės sodinamos tankiau, prastesnėse – rečiau. Stambūs gumbai taip pat sodinami rečiau negu smulkūs. Vidutiniškai sodinama 60×30 cm atstumais.

Pasėlio priežiūra

Svarbiausias pasėlių priežiūros darbas – palaikyti purią ir nepiktžolėtą dirvą. Piktžolės atima iš dirvos vandenį ir maisto medžiagas, todėl svarbu jas laiku sunaikinti. Akėti pradedama praėjus 4-6 dienoms po bulvių sodinimo. Tada piktžolės būna dar jaunos, neįsišaknijusios, baltų siūlelių pavidalo ir akėčiomis arba grėbliu lengvai sunaikinamos. Akėti reikia 3-4 kartus su 5-7 dienų pertraukomis. Vagomis pasodintos bulvės akėjamos išilgai vagų. Akėjimo metu susiardo vagų viršūnės, todėl pries kiekvieną sekantį akėjimą vagas reikia atstatyti kaupikais arba rankiniais kauptukais. Neakėjama tuojau po lietaus, kol dirva šlapia, tačiau nereikia laukti, kad susidarytų pluta. Dygstančių bulvių akėti negalima, nes tuo metu daigai greit nulūžta. Susidarius dirvos plutai, tuo laikotarpiu galima tik grėbliu ją suardyti. Sudygusias bulves, kol dar žemi bulvienojai, nuakėkime paskutinį kartą. Mažuose ploteliuose vietoj akėčių naudokime geležinius grėblius.

Bulvienojams išaugus iki 10-15 cm aukščio, pradėkime purenti tarpueilius ir bulves kaupti. Šiam darbui tinkamiausi arkliniai kaupikai arba rankiniai kauptukai. Lengvose, sausose dirvose purendami tarpueilius sunaikinsime piktžoles. Tik pries bulvienojams uždengiant vagas, negiliai apkaupkime. Sunkiose dirvose pasodintas bulves, ypač lietingą vasarą, kaupkime  giliai, supildami aukštas, stogo formos vagas.

Jeigu bulvėms skirtas plotas buvo per mažai patręštas ir jos auga skurdokai, pries kaupimą papildomai patręškime. Vienam bulvių kerui skirkime 5-6 g superfosfato, 3-4 g kalio chloride, 2-3 g amonio salietros, 10-12 g nitrofoskos.

Iki butonizacijos fazes (žiedų užuomazgų susidarymo) bulvėms reikia mažiau vandens. Jeigu žydėjimo metu labai sausa ir bulvienojai pradeda vysti, dirva 6-8 cm gylyje sausa – palaistykime, vienam kerui išliedami 2-3l vandens. Sausą vasarą laistykime 2-3 kartus.

Kai bulvienojai esti pernelyg vešlūs, gumbų derlius taip pat būna menkas. Tai požymis, kad reikiamai neišlaikytas trašų santykis ir bulvės pertręštos azoto trąšomis. Patartina papildomai patręšti kalio ir fosforo trąšomis, o jei galima, pridėti ir medžio pelenų. Tuomet trąšų santykis bus sureguliuotas ir gausime labai gerą gumbų derlių.

Bulvių kasimas

Vasaros pradžioje pernykščio derliaus bulvės būna sudygusios, apvytusios ir nebeskanios, todėl liepos mėnesį jau galima pradėti atrankinį bulvių kasimą. Greitam vartojimui bulves raukime ne iš eilės, o pasirinktinai kas antrą ark as trečią kerą. Tada like kerai turės geresnes sąlygas augti.

Ištisai bulvės pradedamos kasti tik visiškai subrendusios – rugsėjo mėnesį. Subrendusių bulvių derlius būna didesnis, be to, jos geriau laikosi. Ankstyvųjų veislių bulvės subręsta ankščiau. Jų lapai būna mažiau atsparūs grybinėms ligoms, todėl palankiomis ligai plisti sąlygomis bulvienojai nuvysta gana anksti. Tai paankstina ir gumbų subrendimą. Nuvytus bulvienojams, bulviakasios ilgai neatidėliokime, nes prasidėjus lietingiems orams, nuo lapų ligos užkratas pateks ant gumbų ir tada bulvės blogai laikysis.

Bulvės kasamos arkliniu plūgu išariant kas antrą vagą, ir nuo šonų, rankinių kauptuku išsklaidžius žemę, surenkamos. Jei turime nedidelį plotą bulvių, įsigykime žemėms kasti pritaikytas sakes. Kasdami iš karto bulves rūšiuokime. Į vieną krepšį ar kibirą dėkime stambius ir vidutinio stambumo, o į kitą – smulkius ir mechaniškai pažeistus gumbus. Prie smulkių gumbų dedami tokie, kurių skersmuo mažesnis negu 3 cm.

Bulvių laikymas

Nukastas bulves reikia lauke apdžiovinti. Giedrą dieną jos pakankamai apdžiūsta, jeigu kasant pilamos ne į maišus, o į krūvas. Ilgesniam laikymui tinka tik mechaniškai nepažeisti ir neapsikrėtę ligomis gumbai. Mechaniškai pažeistus gumbus reikia atrinkti ir greit suvartoti. Laikymui jie netinka ne tik dėl to, kad per žaizdas apsikrėčia įvairiomis bakterijomis ir supūna, bet pūdami jie apkrečia ir kitus gumbus.

Sandėliuose blogiau laikosi ankstyvųjų veislių bulvės, nes mažiau atsparios fitoftorozei (bulvių marui),ypač išaugintos lietingais metais. Tuojau nukasus silpnai fitoftorozės pažeistus gumbus sunku atpažinti. Ligotus gumbus geriausia atskirti praėjus 2 savaitėms nuo kasimo. Tada jau galime atrinkti sėklines bulves ir jas laikyti dėžese. Laikant dėžėse, bulvės geriau vėdinsis, nebus vartomos, todėl mažiau apsikrės ligomis.

Bulvėse yra daug vandens, todėl jos jautrios temperatūraos rėžimui. Laikant apie 0 C temperatūroje, keičiasi buvlių kulinarinės savybės, jos įgauna salstelėjusį skonį. Žemesnėje negu 0 C temperatūroje sušąla. Per daug aukštoje temperatūroje liaikomoms bulvėms susidaro palankios sąlygos sausam, šlapiam pūviniui ir kitoms ligoms vystytis. Be to, aukštesnėje temperatūroje bulvės intensyviau kvėpuoja, sunaudodamos krakmolą, todėl keičiasi skonis, jos pasidaro ne tokios mastingos, pradeda dygti.

Bulvių laikymas priklauso ir nuo auginimo sąlygų. Pertręštų azoto trąšomis buvliu lupena būna plonesnė, silpnesnė, pačios bulvės vandeningesnės ir sandėliuose blogiau laikosi. Fosforo ir kalio trąšos lupeną tvirtina.

Bulvės geriausiai laikosi 3-4 C temperatūroje. Tokia temperature nepalanki bakterinėms Ir grybinėms ligoms vystytis, mažiausiai būna natūralus masės nuostoliai, o svarbiausia, bulvės nesudygsta. Bulvėms dygstant padaugėja solanino, todėl jos pasidaro nebeskanios. Solaninas nuodingas, tačiau virtose bulvėse nuodingo poveikio nebebūna.

Jeigu bulvių augimo ir bulvakasio metu buvo nepalankios meteorologinės sąlygos (perrenkant rasta daug įpuvusių gumbų),  tada ilgesniam laikymui skirtas bulves reikia apibarstyti medžio pelenais, fosforitmilčiais arba kreida (100 kg bulvių 1 kg bet kurios minėtos medžiagos).

Laikomoms bulvėms geriausias santykinis oro drėgnumas – 80-58%. Namų rūsiuose bulvėms dažniausiai būna per daug sausas oras, todėl jos suvysta. Vėlesniam vartojimui skirtas bulves geriau laikyti kaupuose. Kaupai daromi ne didesni kaip 1,5 m pločio ir 1 m aukščio. Kaupų ilgis priklauso nuo turimų bulvių kiekio. Kad kaupas vėdintųsi, daromi kaminėlio arba iš lotų sukalto stogelio pavidalo apatiniai vėdintuvai. Jie dedami išilgai kaupo apačioje, o ant jų pilamos bulvės. Supiltos bulvės apdengiamos 40 cm storio šiaudų sluoksniu ir apkasama 10-20 cm žemių sluoksnių. Vėdintuvų galai, kol nepradeda pastoviai šalti, laikmi atviri. Kai lauke esti 5-10 C šalčio, vėdintuvai užkemšami šiaudais. Oro temperatūrai nukritus iki 15-20 C šalčio, kaupai papildomai uždengiami mėšlu, kuriuo pavasarį galima patręšti daržą. Jeigu nėra mėšlo, pries užšąlant pastorinamas žemių sluoksnis.




Visos teisės saugomos. © 2011 Agronomija.lt. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką Agronomija.lt sutikimą.

Scroll to top