Svogūnų auginimas
Svogūnas – ir labai mėgstama, o kai kurių ir labai nemėgstama daržovė. Tiek dėl riedančių ašarų, tiek dėl ne ytin malonaus kvapo nemaža dalis žmonių vengia šių daržovių. Kiti kaip tik, vertina gerą skonį, pateikimo įvairovę, gydomąsias bei dezinfekcines savybes. Taip pat, Lietuvoje svogūnai gerai dera, neblogai laikosi per žiemą, puikiai pagardina patiekalus. Ir turbūt retas daržininkas neaugina svogūnų. Nors su jais kaip ir viskas aišku – pasodinam ir auga, vis tik pagrindinius dalykus apie jų auginimą prisiminti verta.
Dažniausiai svogūnus auginame iš sodinukų, nors galima tą daryti ir iš sėklos, o jei yra poreikis tik laiškams – vegetatyviniu būdų, t.y. sukišant į žemę pernykščius svogūnus. Geriausiai ir greičiausiai svogūnai auga auginami iš sodinukų (sėjinukų), todėl taip dažniausiai ir darome. Auginant iš sėklų, gerokai pailgėja vegetacijos laikotarpis, na o mūsų lietuviška vasara ne tokia ir ilga. Norėdami daug laiškų, auginkite laiškinius arba tiesiog daugiagalvius svogūnus, kurie turi daug daugiau laiškų.
Svogūnai mėgsta gana purią dirvą, visgi jie dideli, jiems reikia galėti plėsti, per daug nelipant į viršaus. Gana nemažos ir svogūnų šaknys, tad ir jos purioje dirvoje jaučiasi geriau. Taigi, šios daržovės gerai auga priesmėliuose, lengvuose priemoliuose, bet geriausia, kuomet yra nemaža dalis komposto. Gerai, jei metus prieš tai čia buvo tiesiog augintos garstyčios, vikiai, lubinai ar kiti panašūs – azotu dirvą praturtinantys augalai. Dar geriau, kai paaugę jie buvo tiesiog sukasti ir supūdyti. Svogūnai geru augimu atsidėkoja, ir jei priešsėliai buvo tręšti mėšlu. Vėlgi, kaip ir daugeliui daržovių, geriausia, kad mėšlas būtų žemėje jau išbuvęs apie pusantrų metų ir gerai perpuvęs. Jei kyla ir organinių trąšų.
Svogūniukus, kaip žinia, sodiname rankomis, tiesiog pasidarytose eilutėse subesdami į žemę. Balandžio antra pusė – puikus metas sodinti svogūnus. Galima sodinti ir rudenį pavyzdžiui ištuštėjusiame šiltnamyje, tuomet svogūnų laiškų sulauksite labai anksti pavasarį. Bet tam geriau didesnės svogūnų galvos, o ne sodinukai. O ir išvis, ankstyvųjų laiškų funkciją gal palikime žieminiams svogūnams. Taigi, sodinukai. Jie turi būti įterpiami į paruoštą dirvą maždaug 3 cm gylyje, 5 cm atstumu vienas nuo kito.
Svogūnams sudygus, kuomet kažkiek įsitvirtina šaknys ir pasirodo pirmieji lapai – laiškai, galima pradėti rūpintis savo daržove. Kaip minėta, svogūnui reikia užtikrinti dirvos purumą, taigi papurenkime tarpueilius, neleiskime vešėti piktžolėms. Per sezoną reikėtų nuravėti kokius tris kartus, dar panašiai tiek papurenti tarpueilius. Jei sausa, žinoma, palaistykite. Kuomet svogūnų galvos auga, ima stumdyti viena kitą, galima jas praretinti, bus erdvės kitiems. Dažnai augindami svogūnus skabome ir valgome jų laiškus, o po to rudenį stebimės, kodėl tokios mažos galvos teužaugo. Norint turėti gerą svogūnų derlių, bandykite auginti laiškinius svogūnus atskirai (geriausia tam – daugiagalvės veislės), na, arba, tuos pačius svogūnus, bet laiškų nuo visų neskabykite.
Svogūnų derlių nuimame paprastai ankstyvą rudenį, dalį – gal dar net vasarą. Geriau neleisti paliesti savo daržovių šalnoms, arba kad galvos imtų leisti naujas šaknis žiemai – tuomet svogūnai daug blogiau laikysis žiemą. Išrovus svogūnus, prieš sandėliuojant reikia juos gerai pradžiovinti. Gerai vėdinamoje vietoje vartant palaikyti gerą savaitę, dvi ar net tris – tikrai daržovei nepakenks. Ir sandėliuokite taip pat gerai vėdinamoje vietoje. Ilgai laikomi svogūnai po truputi netenka savo maistinių savybių, jos keičiasi, svogūnai vysta ir dygsta. Turbūt pastebėjote, kad pavasarį iš rūsio atsinešti svogūnai yra saldesni. Taigi, geriau per daug ilgai jų nelaikykime, o žiemos pabaigoje ir pavasarį jau ant palangės galima užsiauginti vešlių šviežių svogūnų laiškų. Skanaus ir mažai ašarų.
