Gėlininkystė
Vien estetiniais tikslais gėlininkyste buvo užsiimama žiloje senovėje. Gėlės žmonijos istorijoje siejamos su sodais ir parkais, apie kuriuos mes žinome iš to laiko išlikusių padavimų.
Biblinis Edenas, persų paradizai, senovės Helados šventosios girios buvo garsūs vešliomis gėlėmis ir žavėjo amžininkus, kurie apie jas paliko gražiausių atsiminimų. Egipto, Sirijos, sodininkai ištisus metus augindavo rožes, aguonas, pakalnutes.
Senovės Egipto faraonų piramidėse rasta jazminų, figmedžių, finikinių palmių ir kitų dekoratyvinių augalų. Leliją egiptiečiai laikė laisvės simboliu.
Judėjoje ypač buvo mėgstamos rožės ir lelijos. Prie Jeruzalės buvo Saliamono rožių slėnis. Garsūs Semiramidės kabantieji sodai Babilone (vienas iš “Septynių pasaulio stebuklų), kur buvo auginamos nuostabiai grazioso gėlės ir dekoratyviniai medžiai.
Iraniečiai savo soduose augino rožes, alyvas, lelijas, jacintus, narcizus, mirtas. Poetai vadindavo Iraną rožių kraštu (Giulistanu), o Irano sostinė buvo vadinama – Suza – lelijų miestu. Kinijoje mėgstamiausios gėlės buvo rožė ir chrizantema. Indijoje – rožė, lotosas. Čia buvo žinoma ir kurpelė (Aconitum).
Graikai augino daug įvairiausių gėlių: gvazdiką,našlaitę, jacintą, leukoniją, leliją, narcizą, bijūną, raktažolę, razetą, rožę, žioveinį ir daugelį kitų.
Romėnai nepaprastai žavėjosi dekoratyviniais augalais. Be žaliūjų kiemelių viridarijų, jie kūrė sodus ant stogų, kur augino gėles, dekoratyvinius krūmus ir net medžius. Gėlės buvo gabenamos iš Graikijos, Egipto ir Indijos. Rožėmis buvo puošiamos triumfo arkos. Neronas per puotą surengdavo rožių lietų.
Rusijoje sodininkyste ir gėlininkyste pradėta domėtis XIV amžiuje. Tada soduose buvo auginama ne tik vaisiai, bet ir gėlės. Ypač gražūs buvo Krutickio sodai, apie kuriuos buvo sakoma, jog ten gražiau, negu rojuje. 1703 metais Petras Didysis įrengė Petrozavodsko mieste soda, kuriame buvo auginamos įvairios kvepiančios gėlės.
Lietuvoje gėlės žinomos nuo seniausių laikų. Ilgus dešimtmečius puoselėjo mūsų senelės ir prosenelės dūminių pirkelių palangėse rūtų darželius. Kiekviename darželyje augo bijūnai, lelijos, nasturtos ir kitos kvapios margaspalvės gėlės. Labiausiai buvo branginama žalioji rūta, tapusi mūsų nacionaline gėle. Rūtų darželyje mergina lietuvė jausdavosi tarytum jai vienai priklausančioje šventovėje. Čia ji skandavo savo rūpesčius ir skausmus, čia ji džiaugdavosi ir laukdavo savo bernelio…
Su rūtų darželiu susijusi lietuvaitės buitis, jos romantika ir švelnus grožio pajautimas, kurį taip aiškiai vaizduoja margaspalviai lietuviškų audinių ir mezginių raštai.
Šiomis dienomis Lietuvoje, plečiami ir tvarkomi ne tik individualių sodybų, bet ir visuomeniniai gėlynai. Gėlės derinamos su dekoratyviniais krūmais, medžiais, pastatais. Prie kelių kelių, visuomeninių pastatų, vaikų įstaigų, ligoninių, sanatorijų, poilsio namų, fabrikų, mokyklų, miestų aikštėse gėlynai tapo būtinu želdinių elementu. Nebeįmanoma šiuolaikinė mūsų buitis be gėlių gyvenamuosiuose kambariuose, įstaigų kabinetuose, ir įvairiose šventėse.
Gėlės ne vien puošia vietovę, bet ir grynina orą. Jos teikia mums džiaugsmo, kelia nuotaiką, energiją ir kūrybingumą, ugdo meilę grožiui ir formuoja geriausius būdo bruožus. Todėl nenusotabu, kad gėlininkystei skiriamos didelės lėšos. Gėlynai yra kultūros rodiklis, žmogaus būties papuošalas. Juos reikia įruošti tokiose vietose, kad praeinantieji ar pravažiuojantieji galėtų jais gėrėtis.
