Kardeliai

Kardeliai, dar vadinami gladiolėmis (nes lotyniškas genties pavadinimas – Gladiolus) – tikra sodų puošmena, populiari dovana įvairioms progoms. Auga kardeliai Lietuvoje ir natūraliai, kur nors drėgnose paupių pievose, tačiau šie nuostabūs augalai įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą, jų skinti nevalia. Geriausia tiesiog užsiauginti patiems.

Kardeliai kilę iš šiltesnių kraštų – pietų Europos, paplitę Afrikos, kai kurių Azijos regionų. Pasaulyje žinoma keli šimtai šių augalų rūšių, Lietuvoje natūraliai auga vos dvi – paprastasis ir pelkinis kardelis. Tačiau auginama gausybė šių gėlių veislių, pagrinde varijuojančių žiedų spalvomis.

Tai gumbasvogūninis vilkdalginių šeimos augalas, taigi patogus dauginti. Norint užsiveisti kardelių, patogiausia nusipirkti svogūnėlių ir pavasarį, maždaug gegužės pradžioje pasodinti į jiems paruoštą dirvą. Tai turėtų būti derlinga, organinėmis ir kompleksinėmis mineralinėmis žemėmis patręštas neužmirkstantis dirvožemis, neutralios arba silpnai rūgščios terpės. Vieta turėtų būti atvira, šie augalai mėgsta lepintis saulės spinduliuose. Taip pat nepakenks užuovėja.

Kardeliai sodinami maždaug 20 – 30 cm atstumu vienas nuo kitos, 5 – 15 cm gylyje (priklausomai nuo dirvos sudėties – kuo lengvesnė, smėlingesnė dirva, tuo giliau). Priimta sodinti eilėmis, paruošus kažką panašaus į vageles, tačiau gėlyne puikiai atrodys ir ratu susodinti kardeliai. Prieš sodinimą rekomenduojama nuo gumbasvogūnių nuvalyti juos saugojusius dangalus. Patariama ir beicuoti, nes augalas gana jautrus grybinėms ligoms. Tačiau, ne paslaptis, retas liaudyje tuo užsiima ir kardelių žiedais vis tiek džiaugiasi.

Kardelių priežiūra niekuo neišskirtinė – sveika kartas nuo karto dirvą papurenti, neleisti augti piktžolėms. Sezono metu galima porą kartų patręšti, geriausia specializuotomis trąšomis, kuriose gausu ir azoto, ir kalio. Mineralinėms medžiagoms kardeliai jautrūs, tad prastesnėje dirvoje augalams bus sunkiau, augs ne tokie vešlūs, žiedai bus mažesni, kai kurie gali ir nepražysti.

Augalas reiklus ir drėgmei, ypač iki ir per žydėjimą. Geriausia laistyti ne dažnai, bet gausiai. Čia vėl gi puikiai pasitarnauja mulčiavimas, geriausia tiesiog gana šviežiu komposto, kuris ir praturtins žemę mineralinėmis medžiagomis, ir palaikys drėgmę bei purumą.

Na o pražysta ir papuošia sodus kardeliai paprastai rugpjūčio mėnesį, priklausomai nuo, kaip jiems sekėsi augti.

Rudenį, kaip ir tulpes, kardelius teks iškasti, gumbasvogūnius išdžiovinti ir sausai palaikyti per žiemą. Naudinga juos trumpai pamirkyti ir kalio permanganato tirpale, taip atsikratysite bent dalies ligų sukėlėjų. Tie patys gumbasvogūniai gali būti naudojami apie 4 metus, vėliau jie silpsta ir geriau atsinaujinti.

Galima kardelių užsiauginti ir iš sėklų, taip turbūt netgi didesnė tikimybė rasti gerokai įmantresnių veislių. Taip dirba ir selekcininkai, nes lytinis dauginimasis (sėklos) užtikrina augalų įvairovę. Tik tiek, kad nuo sėklos pasėjimo iki kardelio žydėjimo teks laukti du sezonus, tai yra maždaug pusantrų metų. Pirmaisiais metais susiformuoja gumbasvogūniai, kuriuos rudenį iškasus ir pavasarį vėl pasodinus, jau bus galima tikėtis žiedų.

Jei auginate ar planuojate auginti kardelius ne vienus metus, stenkitės kasmet atrasti jiems vis naujos vietos. Taip pat nevenkite nupurkšti nuo ligų, prieš sodinant ir rudenį sunaikinti pažeistus gumbasvogūnius. Didžiausias priešas – ligų sukėlėjai, kurie daug metų auginant tuos pačius augalus vis geriau jaučiasi, jų vis daugėja ir augalai pažeidžiami lengviau. Tad šiokios tokios profilaktikos priemonės tikrai nepakenks.