Medus ir jo susidarymas

Pirmasis koncentruotas saldumynas, kurį vartojo žmogus, matyt, buvo medus. Jis buvo labai vertingas maistas ir vaistas. Medus siejamas su sveikata iki šių dienų. Jo, kaip organizmo jėgų atstatomosios priemonės reikšmė šlovė yra pakankamai motyvuota, nes medus labai greitai papildo energiją, tačiau tą energijos kiekį taip pat gali papildyti bet kuris kitas angliavandenis. Tik medui būdingos silpnos antiseptinės savybės. Juo gydoma nedideli nudegimai ir įsipjovimai.

Medus yra saldus, klampus skystis, kurio spalva ir skonis priklauso nuo bičių surinkto nektaro. Vienos rūšies žiedų medus yra tik jiems būdingos spalvos ir skonio. Žolių medus šviesus, aromatingas, pušų žiedų – tamsesnis, su sakų prieskoniu. Daugiausia paplitęs, profesionalių bitininkų tiekiamas yra dobilų medus; jis blankios gintaro spalvos, švelnaus skonio. Kai kuriuose kraštuose, daugiausia Škotijoje, taip pat įprasta viržių medus. Dauguma prekinio medaus rūšių yra surinkta iš įvairių augalų žiedų (išskiriamas poliflorinis ir monoflorinis medus). Avilio bičių šeima neša medų per visą sezoną (nuo pavasario iki rudens).

Naminės bitės (Apis mellifera) yra bendruomeniniai vabzdžiai, jų gyvenimas griežtai organizuotas. Kiekviename avilyje yra bičių motina (deda kiaušinius), tranai (patinai, apvaisina motiną) ir bitės darbininkės. Mažos bitės darbininkės lipdo vaško akutes, į kurias dedami kiaušiniai arba kaupiamas medus. Jos renka nektarą iš gėlių į medaus pūsles. Nektaras atryjamas ir kaupiamas korio akutėse, kur sacharozė (veikiama fermento invertazės) virsta gliukoze ir fruktoze, išgaruoja drėgmė ir pasigamina medus.

Bitė apskraido milijonus žiedų, kad pagamintų 1 kg medaus, tačiau kasmet jo surenkama tūkstančiai tonų. Iš korių išimtas medus gali kristalizuotis arba susicukruoti, ypač jei laikomas žemesnėje kaip 10 laipsnių temperatūroje. Truputį pašildytas vėl suskystėja. Dalis medaus parduodama koriuose ir vartojama kaip delikatesas.

Paskutiniais dešimtmečiais stebimas bičių nykimas. Rudenį atėję prie avilio, bitininkai tiesiog nerasdavo nei vienos bitės. Dėl to kaltinamas mobilusis ryšys, trukdantis bitėms orientuotis, pesticidai, užteršiantys nektarą chemikalais, tam tikros rūšies grybelis, tiesiogiai veikiantis bites. Daugiausia priemonių imimasi dėl pesticidų naudojimo, ir nenuostabu – mobilaus ryšio juk taip paprastai neuždrausi… Paprasti žmonės prie bičių išlikimo gali prisidėti patys pradedami bitininkauti ir besirūpindami bitėmis.