Kad medis žaliuotų

Kad ilgame medžių gyvenimo kelyje netrūktų maisto medžiagų, tuo būtina pasirūpinti sodinant, juo labiau kad gerų mergaičių pavymui jiems neteks kilti į dangų. Prieš kuriant sodą ir želdinant aplinką dekoratyviaisiais augalais, reikia sukaupti pakankamą kiekį au­galinės žemės. Prityrę želdintojai žino, kad dirvožemių, kurių nereikia vienaip ar kitaip gerinti, mūsų šalyje nėra.

Tinkamiausi žemės gerintojai

Agronomija ir jos praktika rodo, kad dirvą geriausia gerinti mėšlu ir durpže­miu. Šviežio mėšlo augalai nepasisavina, tačiau dėl jame esančių mikroorganizmų veiklos maisto medžiagos jau pirmąjį sezoną lengvai prieinamos pasėliams ir daržams.

Mėšlo poveikis derliui ganėtinai staigus, bet neilgas. Be to, ši medžiaga gali sukelti augalų ligas, o jai pūvant išsiskirianti šiluma – privilioti vabzdžius, ypač grambuolius, kurie graužia šaknis ir lapus, o letvos – šaknis. Dėl šių ir kitų priežasčių medžiai, krūmai ir dau­guma gėlių, išskyrus jurginus, tręšiami mėšlo ar kitokiu pūdiniu.

Kiekvienoje sodyboje, bendruomeninių pastatų teritorijos gi­lumoje. želdynų įmonės kieme ar medelyne turi būti kompos­tuojamų medžiagų (šakelių, žolių, lapų ar kt.) volų, kurių aukštis ir plotis apačioje – iki 1,5 m, t. y. tokių, kad į pūvančias organines medžiagas patektų oro. Negana to, komposto juostas arba krū­vas reikia 2-3 kartus per sezoną perkasti. Neaeruoiant vyksta anaerobinių bakterijų veikla, puvimas sulėtėja ir jo metu skiriasi augalams nuodingos rūgštys. Perkastos šakelės, piktžolės ir lapai per trejus metus supūsta. Tik svarbu, kad į komposto volą pa­tektų kuo trumpiau susmulkintos šakelės. Mineralizaciją pasparti­na net labai nedidelis arklių mėšlo priedas.

Su oru bent dvejus metus kontaktavęs durpžemis būna neutralios reakcijos ir tinka dirvožemiui pagerinti. Tačiau jame yra tik dalis augalams reikalingų maisto medžiagų (ypač daug azoto), todėl geriau tinka kompostuotas su minėtomis atliekomis. Be to, dauguma medžių ganėtinai gerai auga durpžemio su moliu arba priemoliu mišinyje (santykis 3:1).

Puošia ir gausiai dera tik vešlūs augalai

Kad žavėtų žiūrovą, augalas pirmiausia turi būti sveikas ir vešlus. Šias savybes lemia maisto medžiagų kiekis dirvožemyje. Tikėtis, kad jų nepritrūks medžiui, krūmui ir lianai, galima tik tuomet, jei sodinant pagalvota ne tik apie einamojo laikotarpio reikmes, bet ir apie atsargų kaupimą ateičiai. To visų pirma reikia vaismedžiams, vaiskrūmiams ir visiems sumedėjusiems dekoraty­viesiems augalams.

Prieš 2-3 savaites iki sodinimo iškasamos duobutės ir laukia­ma, kad podirvyje esantys geležies ir aliuminio junginiai oksiduotųsi ir nežalotų šaknų. Krūmų šaknys skleidžiasi iki 30 cm gylyje, todėl pakankamomis laikomos 40 cm gylio duobės. Medžiai maisto me­džiagas ims iš ne didesnio kaip 60 cm gylio, todėl jiems nereikia gilesnių kaip 70 cm duobučių. Duobutės plotis turi būti ne mažiau kaip 1,5 karto didesnis už gylį.

Medžiai aprištomis šaknimis

Medelynuose išauginti sodinukai, dideli medžiai gatvėse ir aikštėse dažniausiai sodinami aprištomis šaknimis. Šiuo atveju duobės turi būti apie 1,25 karto gilesnės ir 1,5 karto platesnės už šaknų ryšulį arba ne mažiau kaip 10 kartų platesnės už šaknies kaklelio skersmenį.

♦                    Paruošiamas substratas iš nukasto paviršinio žemė’s sluoks­nio ir mėšlo pūdinio ar komposto (santykis 1:1).

♦                    Duobės dugne išgręžiamos trys skylės ir į jas įkalami trys kuolai su iškirtimais viršutinėje dalyje, išorinėje pusėje. Jie negali iškilti virš žemės paviršiaus, o iškirtimai turi būti žemiau aprištų šaknų.

♦                    Substratas beriamas 10 cm storio sluoksniu ant duobės dugno ir perkasamas, sumaišant su ten esančia žeme. Pereinama­sis sluoksnis reikalingas, kad kapiliarais drėgmė pakiltų iš gretimų sluoksnių, o lietingais penodais paviršinio vandens filtracija vyktų giliau ir nepermirktų šaknų sistema.

•              Ant pereinamojo sluoksnio substrato beriama tiek. kad, pa­stačius šaknų ryšulį, medelio šaknies kaklelis būtų 3-5 cm aukš­čiau žemės paviršiaus. Aplink ryšulį iki 2/3 jo aukščio vėl beriamas ir gerai suminamas substratas. Tuomet šaknys apjuosia­mos’specialiu guminiu ar plastikiniu diržu su sagtimi, kuris, gaub­damas kuolų iškirtimus, iš viršaus turi spausti ryšulį žemyn.

♦                    Kai ryšulys nusėda kiek žemiau žemės paviršiaus, jo nuolai- džiąja dalimi aplink guldomas perforuotas plastmasinis vamzdis, kurio vienas galas iškeliamas. Kad neįsiveistų pelės, vamzdis kartais užpildomas 5-25 mm skersmens akmenėliais. Po to substrato į duobę beriama iki pat žemės paviršiaus ir suminama, jis turi deng­ti ryšulį, kuoliukus, diržą ir perforuotą vamzdį. Jeigu kuoliukai kyšo virš žemės, prieš pilant substratą jie įkalami giliau arba nupjauna­mos viršūnės.

Sodinimas laikomas baigtu, kai į perforuotą vamzdį ir ant lėkštelės pavidalo paviršinio sluoksnio užpilama ne mažiau kaip 50 I vandens. Šis sluoksnis galutinai išstumia orą iš augalinės že­mės, pnspaudžia substratą prie viso ryšulio paviršiaus, o ryšulio dirvožemį – prie šaknų.

Medžių plikomis šakomis sodinimas

Medžiai Lietuvoje neretai sodinami plikomis šaknimis. Euro­pos Sąjungos šalyse šis būdas neuždraustas, tačiau jį pakeitė so­dinimas aprištomis šaknimis.

♦                    Duobė kasama bent 25 cm gilesnė ir bent 30 cm platesnė nei medžio šaknų sistema. Jos dugne įkalami 1, 2 arba 3 kuolai.

♦                    Užpilamas 10 cm storio kompostinės, mėšlo pūdinio ar augalinės žemės mišinio sluoksnis, kuris perkasamas ir sumai­šomas su duobės dugno žeme. Ant pereinamojo sluoksnio suberiamas likęs substratas (apie 20 cm storio). Iš jo duobės centre suformuojamas ir su­minamas kauburėlis, ant kurio pastatomas sodinukas. Šaknys pa­skleidžiamos į šalis taip, kad nebūtų suraitytos. Kai sodinamas medelis su liemenine šaknimi, vietoj kauburėlio iškasama duobu­tė. Užpylus iki ‘A duobės, substratas tvirtai sumindomas.

♦                    Vėl beriamas substratas ir sumindomas. Šaknies kaklelis turi būti žemės paviršiaus lygyje. Po to iš augalinės žemės su­formuojama „lėkštelė” ir palaistoma (20-50 I vandens augalui). Galiausiai paviršius pamulčiuojamas.

♦                     Kaltais žemės paviršių tenka transformuoti, t. y. pažeminti arba papildomai užpilti žemėmis, tačiau ne daugiau kaip 30 cm, Užpiltas arba nukastas, jis negali būti arčiau medžio projekcijos išorinės linijos.

Kada sodinti?

Tinkamiausias visų medžių ir krūmų sodinimo laikas – pavasaris, kol dar neprasidėjusi vegetacija. Būtinai tok tokiu laiku sodintini lepieji šiltesnių kraštų dekoratyvieji augalai ir kriaušių, slyvų medeliai. Pavasarį ir rudenį galima sodinti vietinius miško medžius ir Lietuvoje išplatintas ištvermingas žiemą obelų veisles.

Konteineriniai augalai sėkmingai prigyja pavasarį, vasarą ir rudenį, t.y. visą šiltajį laikotarpį, kai temperatūra teigiama. Tik žinotina, kad iš vazono išimtas žemės gumulą juosiančias šaknis būtina patrumpinti – įpjauti iki 1 cm gylio iš dviejš ar trijų pusių vertikaliai. Nors konteineriai dažnai nedideli, iš jų išimtus augalus sodinti reikia į ne mažesnes duobutes, kaip ir tuos, kurių šaknys plikos arba aprištos.

Informacija miestų želdintojams

Gatvėse sodinamų medelių kamienų apimtis I m aukš­tyje turi būti ne mažesnė kaip 10 cm, o aukštis – 3,5-5,5 m. Didelių medžių aukštis būna 6-20 m.

Šaligatvyje būtina palikti atvirus, geriau pridengtus kvad­ratinius (1,5x 1,5 arba 2×2 m dydžio) arba apskritomis 1,5 arba 2 m skersmens grotelėmis polajus. Dar geresnės sąly­gos augti augalams sudaromos, kai šaligatviuose paliekamos ne mažesnės kaip 1,2 m skersmens vejų juostos. Lietuvoje pradėta polajuose berti akmenėlius. Jų sluoksnis turi būti ne storesnis kaip 3-5 cm ir neslėgti šaknų, nekliudyti patekti drėgmei ir orui j šaknis.

Svarbesnės sąvokos

Vartodamas vieną ar kitą terminą, retas augalų auginto­jas susimąsto apie jo reikšmę. Taigi, ne viskas po kojomis yra dirožemis.

Dirvožemiu biologai vadina viršutinį derlingą žemės sluoksnj.

Dirva tai ariamų laukų dirvožemis.

Podirvis dirvožemio paveiktas ir po juo slūgsantis su­dūlėjusių uolienų sluoksnis. Jis derlingumu neprilygsta dirvo­žemiui. tačiau iš dalies papildo mitybos sąlygas ir būtinas su­medėjusiems augalams įsitvirtinti.

Grunto sąvoka vartojama nevienareikšmiškai. Dažniau­siai ja apibūdinami po diirožemiu slūgsantys žemės sluoks­niai, įskaitant gimtąją uolieną. Kartais grunto sąvoka dar la­biau išplečiama – apima ir dirvožemį. Tačiau dirvožemio derlingumas yra tokia akivaizdi savybė, kad jį prilyginti že­miau esantiems sluoksniams, mūsų nuomone, netikslinga.

Gimtoji uoliena moreninės kilmės grunto sluoksnis, dirvožemio niekaip nepaveiktas, tačiau laidumu drėgmei, fi­zine ir chemine sudėtimi, ypač reakcija, darantis įtaką medžių augimo sąlygoms. Geografijos mokslo šaltiniuose dar varto­jama cokolio sąvoka.

Augalinė žemė – tai derlingas paviršinis dirvožemio sluoksnis ir jam pagerinti naudojami organinių medžiagų pūdiniai (lapų, žolių, šakelių, mėšlo, velėnų kompostas, durpžemis ir pan.).