Sedula

Raudonosios sedulos – gana paplitęs krūmas Lietuvos paupiuose, drėgnesniuose (bet neužmirkusiuose) miškuose. Skinasi kelią šis augalas ir į sodininkų širdis. Tiesa, dažniausiai tai kitą rūšis – geltonžiedės sedulos, kurios ne tik gera kiemo dekoracija, bet ir gana egzotišku vaisių šaltinis.

Geltonžiedės sedulos atsparioms šalnoms, puikiai išgyvena ir pas pritinginčius sodininkus, nors daug geriau derą prižiūrimos. Na, ar bent tinkamoje vietoje pasodintos. Kaip sako pavadinimas, šios sedulos žydi smulkiais geltonais žiedais. Jų aktyvios vegetacijos sezonas ilgas, sodą geltonais žiedais puošia jau nuo balandžio, o paraudonavusiais lapais spalvina aplinką iki vėlyvo rudens. Lietuvos medelynuose galima įsigyti kelių veislių geltonžiedžių sedulų, kurios šiek tiek skyrėsi išvaizda bei vaisų savybėmis.

Geltonžiedžių sedulų uogos (kaulavaisiai) valgomi, seniau netgi buvo marinuojami kaip alyvuogės. Vaisiai maždaug slyvos dydžio, su pailgu kauliuku viduje. Jose gausu vitamino C, įvairių kitų naudingų medžiagų, skatina apetitą, turi dezinfekuojančiu poveikio pasižyminčių fitoncidų, tad vartojami sergant virškinamojo trakto ligoms. Skonis šių uogų gana įdomus, jos sultingos, prinoksta apie rugpjūčio pabaigą. Galima jas valgyti tiesiog žalias, galima šaldyti ar virti uogienes ir turėti žiemai.

Sedulų auginimas

Sedulos – vidutinio dydžio krūmas, o jei leisit įsivešėti – tai ir visai nemažas gali užaugti. Ir ne tiek į aukštį, kiek į plotį. Tad planuojant auginti sedulas, reikia į tai atsižvelgti, nes bet kelis kvadratinius metrų kiemo teks paaukoti. Gerai tiek, jog šis augalas neblogai pakenčia pavėsį, nors gausiau žydi ir geriau dera atviroje vietoje. Nebaisu joms ir šalčiai (nors būna kad ir apšąla šiek tiek, bet tam jau reikia 30 ir daugiau laipsnių šalčio), tad nereikia saugoti nuo šiaurės vejų. Žodžiu, renkantis vieta svarbiausia atsižvelgti tik į tai, kad augalas pernelyg netrukdytų.

Sedulos geriausia auga maždaug neutraliame ar šiek tiek kalkingame dirvožemyje. Dirva turi derlinga, tad sodinant verta nepagailėti komposto. Augalas mėgsta drėgmę, tačiau užmirkusi dirva – vėl gi negerai. Puikiai tinka priemolio, priesmėlio dirvožemiai bei mulčiavimas – augalo šaknys ir neperdžius, ir nepermirks.

Sedulų sodinimas panašus kaip ir daugelio kitų augalų. Geriausiai tam tinka vėlyvas ruduo (augalas vėlai meta lapus ir vėlai užmiega žiemos miegu) ar ankstyvas pavasaris, tačiau sodinant vazone esantį sodinuką, tai nėra taip svarbu. Natūralioje sedulos yra dažnas aliuvinių miškų augalas, tad giliai šaknų jos neleidžia. Gilios duobės kasti nereikės, tiek, kiek reikia konkretaus sodinuko sodinimui.

Grįžtant prie erdvės klausimų, tai sedulas teks sodinti maždaug 3 – 4 metrai viena nuo kitos. Ir taip, teks sodinti ne vieną, jei norite gero derliaus – augalas kryžmadulkis, kaimynystė jam reikalinga. Galima jas auginti ir gyvatvorėse, nesitikint per daug gero derliaus, tuomet sodinti reikia maždaug kas 2 metrus.

Priežiūra

Sedulos mėgsta drėgnoką ir derlingą žemę ne tik sodinimo metu, tad norint daug ir sultingų, didelių vaisių teks skirti šiam augalui dėmesio. Sezono pradžioje sedulos tręšiamos kompleksinėmis trąšomis, rudenį galima papilti šiek tiek komposto ar perpuvusio mėšlo. Labai naudinga augalą mulčiuoti, tik vengti rūgštaus mulčo. Kol sodinukai dar jauni, tikrai vertą augalą paravėti ir atsargiai papurenti žemę aplink, vėliau nuo visų šitų rūpesčių turėtų išgelbėti mulčo sluoksnis. Jei vasarą sausa, netingėkite augalą palaistyti – už tai jis atsidėkos sultingesniais bei stambesniais vaisiais.

Geltonžiedės sedulos – dažniausiai auginamos soduose – puikiai pasiduoda genėjimui. Jas galima auginti ir krūmo, ir medelio pavidale, puikiai galima naudoti gyvatvorėse. Genėjime visiškai nebūtina laikytis kažkokių ypatingų taisyklių, formuokite taip kaip norite. Pagrindinis patarimas būtų tiesiog pašalinti senus, nudžiūvusius stiebus, kad šie netrukdytų jauniems ir gyvybingiems.

Reklama: vidaus apdaila