Rožių priežiūra

Kad rožės augtų sveikos ir stiprios, džiugintų mus ilgu ir gausiu žydėjimu, visą vegetacijos laikotarpį (nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens) jas reikia rūpestingai prižiūrėti. Išsamios informacijos reikia ieškoti specialiose knygose apie rožes. Šiame straipsnelyje aptarsime tik pačius svarbiausius darbus rožyne sezono metu.

LAISTYMAS: Rožės mėgsta drėgną, bet ne šlapią dirvą. Tik ką pasodintos jaunos ro­žės laistomos kasdien, kol gerai įsišaknija. Lieti reikia gausiai, bet ne per daug, kad neiš­plautume iš dirvožemio maistingų medžia­gų. Plauti dirvožemį reikia tik tokiu atveju, kai nustatoma (geriausia laboratorijoje), kad jis yra stipriai uždruskintas. Rožes geriausia lieti ryte arba vakare. Kad iš dirvos mažiau išgaruotų vandens, ją reikia atsargiai išpu­renti ir pamulčiuoti. Suaugusios rožės turi il­gas šaknis ir vandenį paima iš gilių dirvos sluoksnių, todėl jos laistomos retai (maždaug kartą per savaitę, nelygu koks oras), bet gau­siai. Dažnas ir negilus laistymas nėra nau­dingas, nes skatina paviršinių šaknų susida­rymą, tokios rožės būna jautresnės vandens trūkumui sausringą vasarą, purenant žemę aplink jas greičiau pažeidžiamos šaknys, jos prasčiau žiemoja.

Paprasčiausia laistyti laistytuvu nuėmus galvutę. Lieti reikia ne į krūmo centrą, o že­mę aplink jį, stengiantis nesušlapinti lapų ir žiedų. Gerai būtų aplink krūmą ar kelis krū­melius iš žemių padaryti neaukštus borte­lius (čia rožininkai, įvertindami rožyno vie­tą, ypač jei yra šlaitas, turėtų parodyti išra­dingumą), kad vanduo nenubėgtų, o visas susigertų. Laistymui geriausiai tinka lietaus vanduo ar iš natūralių telkinių. Naudojant vandentiekio vandenį, reikia jį įpilti į turimą talpą ir palaukti (ne trumpiau kaip 30 min.), kol nugaruos chloras ir vanduo šiek tiek su­šils. Paliejus rožes šaltu vandeniu, ypač esant karštam orui ir dirvai gerai įšilus, šak­nys staigiai atšąla ir sunkiai įsiurbia vande­nį. Taip rožių krūmai gali net apvysti, lyg trūktų vandens, nors jie yra gausiai palieti. Esant sausam orui rožės, kurios seniai ne­buvo laistomos, išpradžių niekaip neišduo­da savo troškulio: lapai būna tokie pat švieži ir sveiki, kaip ir reguliariai laistant. Tačiau pradėjus žydėti, iškart pastebimos pasek­mės – žiedai yra smulkūs ir greitai nuvysta.

DIRVOS PURENIMAS IR MULČIAVIMAS: Viršutinis dirvos sluoksnis aplink šak­nis visą laiką turi būti purus ir neapaugęs piktžolėmis. Išpurenta dirva geriau pralei­džia vandenį ir orą, todėl geriau vystosi ir šaknų sistema, ir nauji ūgliai.

Dirva purenama:

–                       anksti pavasarį atšilus žemei,

–                       paliejus ar po stipraus lietaus (šiuo atveju greičiau išgaruoja drėgmė),

–                       patręšus,

–                       rudenį nukirpus nužydėjusius žiedynus,

–                       prieš uždengiant rožes žiemai.

Jaunas rožes taip pat reikia purenti reguliariai – ne rečiau kaip kartą per mėnesį.

Labai naudinga  ROŽES MULČIUOTI.

Muičiavimas – tai dirvožemio padengimas 4-8 cm storio organine medžiaga. Mulčia- vimui geriausiai tinka nurūgštintos durpės (labai gerai, jei jos būna su kompleksinė­mis trąšomis, pvz., “Durpeta” ir kt,), tinka ir sodo kompostas, susmulkinta medžių žie­vė, perpuvęs raguočių mėšlas, perpuvę la­pai (iš miško), medžio drožlės. Mulčiavimo nauda akivaizdi: esant sausam orui mulčias neleidžia greitai išgaruoti drėgmei, esant lie­tingam orui neužsistovi vanduo, nes jį suge­ria, šildo dirvą, mažiau auga piktžolės, pa­didina dirvoje humuso kiekį, tuo būdu krū­meliai papildomai maitinasi, mažiau serga grybelinėmis ligomis, ten gyvena ir veisiasi naudingi mikroorganizmai.

Prieš mulčiuojant reikia išnaikinti piktžo­les, gausiai palieti, įterpti trąšų. Rudenį mul- čio sluoksnį (jei tai buvo perpuvęs mėšlas, kompostas ar perpuvę lapai) apie 2 cm at­sargiai įterpti į dirvą ir pamulčiuoti iš naujo. Taip rožių krūmelis bus ruošiamas žiemai.

ROŽIŲ GENĖJIMAS: Jau pavasarį apta­rėme, kad rožes reikia genėti visą sezoną. Genėjimo tikslas – kiekvienais metais pa­šalinti senus ūglius ir stimuliuoti sveikų, jau­nų ūglių vystymąsi. Sodinant ar ką tik paso­dintus jaunus rožių krūmelius reikia smar­kiai (paliekant 20-25 cm) patrumpinti, kad formuotųsi kelios šakos, iki vasaros vidurio gnaibyti žiedpumpurius, kai jie yra apytik­riai žirnio didumo, nes pirmi jaunų rožių žie­dai išnaudoja per daug maisto medžiagų, kurios reikalingos šaknų sistemos vysty­muisi ir krūmelio formavimuisi.

VASARĄ NUKARPOMI peržydėję žiedai, iškarpomi silpni, akli (ūgliai, kurių viršūnė­se nesusiformuoja pumpuras), taip pat krei­vi ir seni, neproduktyvūs ūgliai. Kerpama virš antro ar trečio lapo su gerai išsivysčiu­sia akute, nukreipta į krūmo išorinę pusę. Tokiu būdu stimuliuojamas naujų, stiprių ūg­lių vystymasis. Negalima kirpti žiedo su il­gu kotu iki pat krūmelio apačios, nepalie­kant stiprios akutės, iš kurios galėtų išaugti naujas ūglis. Parko, pusiau laipiojančių ir laipiojančių rožių tik pašalinamos senos, sil­pnos ir pažeistos šakos. Kamieninės rožės genimos priklausomai nuo įskiepytos rožių grupės ir veislės, taip pat iškarpomi visi ūg­liai, augantys į karūnos vidų.

Taip pat viso sezono metu reikia neuž­miršti iškarpyti laukinių ūglių, atimančių iš kultūrinių ūglių daug maisto medžiagų.

Primename, kad karpyti reikia aštriu se- katoriumi, nes buku, atšipusiu sekatoriumi perspaudžiamas ūglis, pjūvis būna nelygus, „išplėštas”, blogai gyja, gali patekti infekcija.

TRĘŠIMAS: Tai vienas iš svarbiausių darbų rožyne per visą aktyvios vegetacijos laikotarpį. Rožės yra labai jautrios maisto medžiagų trūkumui. Pirmi „badavimo” po­žymiai yra šie: smulkūs, nekokybiški žie­dai, smulkūs ir blyškūs lapai, sulėtėjęs au­gimas, ploni ir silpni stiebai, neatsparumas ligoms, sausi, susiraitę lapų kraštai. Dau­gumos rožių ūgliai per vegetacinį laikotarpį atauga 3-4 kartus, todėl jų normaliam augi­mui užtikrinti reikia, kad dirvoje būtų pakan­kamai atitinkamų maisto medžiagų, todėl per sezoną rožes reikia 5-7 kartus tręšti or­ganinėmis ir mineralinėmis trąšomis, ku­rios papildo viena kitą.

Iš organinės kilmės trąšų rožėms geriau­siai tinka raguočių mėšlas, pelenai. Perpu­vęs raguočių mėšlas įterpiamas į dirvą ir turi ilgalaikį poveikį. Šviežias yra užpilamas van­deniu tokiu santykiu – vienai tūrio daliai mėšlo dvi tūrio dalys vandens ir parauginamas 12- 14 dienų. Laistantį 101 kibirą vandens įpilti 1 I paraugintų srutų ir įdėti 1 valgomąjį šaukštą (10 g) kalio salietros. Pelenus galima išbars­tyti arba dar geriau yra sumaišyti su mėšlu arba kompostu ir įterpti į dirvą.

Iš mineralinių trąšų geriausia naudoti kompleksines, kuriose yra subalansuotas pagrindinių maisto medžiagų santykis. Kom­pleksines trąšas sudaro makroelementai ir mikroelementai. Makroelementus sudaro 3 pagrindiniai elementai: tai azotas, fosforas ir kalis, ir 2 papildomi: kalcis ir magnis. Mik­roelementai: geležis, manganas, cinkas, bo­ras, molibdenas ir varis. Azotas reikalingas bendram rožės antžeminės dalies vystymui­si, stimuliuoja lapų ir ūglių augimą, todėl jis labiausiai reikalingas pavasarį. Su kiekvie­nu tręšimu azoto reikia vis mažiau ir antroje vasaros pusėje juo tręšti nebereikia, kad ūg­liai pradėtų medėti ir krūmelis pasiruoštų žiemai. Kalis reikalingas žiedų formavimui­si, padidina rožės atsparumą grybinėms li­goms, todėl jis reikalingas vasarą. Fosfo­ras svarbus šaknų vystymuisi, juo reikia tręšti vasarą ir ankstyvą rudenį. Kalcis pa­deda vystytis šaknų sistemai, o magnis sti­muliuoja chlorofilo susidarymą. Mikroele­mentai reikalingi rožėms labai mažais kie­kiais, jie reikalingi lapų augimui skatinti ir padidina krūmų atsparumą ligoms.

Visų šių elementų yra kompleksinėse trąšose, tik reikia neužmiršti, kad tręšiant pavasarį jose daugiausiai būtų azoto, vasa­rą – kalio, rudenį – kalio ir fosforo. Gerai tinka kompleksinės „Kemira” ir „Kemira kombi” trąšos, 101 vandens ištirpinama 15 g (1 valgomasis šaukštas su kaupu) trąšų, „Hydroflex F“ — 10 i vandens 20 g trąšų, tinka ir kitos kompleksinės trąšos vadovaujantis aptartais tręšimo terminais ir reikalavimais.

ROŽIŲ LIGOS IR KENKĖJAI: Rožės, kaip ir visa, kas gyva, turi priešų. Paprastai pa­vasarį jas puola kenkėjai, o vasarą ir rudenį – ligos. Kenkėjai – tai amarai, nematodai, voratinklinės erkutės, rožinės cikadelės, sei- liūgės, tripsai, rožiniai paprastieji, gleivėtie­ji, ūgliniai pjūkleliai, lapsukiai ir kiti. Profi­laktiškai galima purkšti lengvais, biologiš­kai žmogui nekenksmingais augalų nuovi­rais: serenčiai (5 I sausos žolės, 10 I van­dens, laikyti 1-3 paras, pridėti 40 g ūkiško muilo ir purkšti nuo amarų), serenčių (tage- čių) taip pat labai naudinga prisodinti į tar­pus tarp rožių, garstyčių milteliai (200 g garstyčių miltelių, 101 vandens, palaikyti 1 parą, purkšti nuo amarų), bulvienojai (1,5 kg žalių bulvienojų, 101 vandens, mirkyti 5 val., perkošti, pridėti 40 g ūkiniko muilo, purkšti nuo amarų, voratinklinių erkučių ir jaunų lervų), paprastosios kiaulpienės (300— 400 g susmulkintų šaknų arba lapų, 101 van­dens, mirkyti 3-5 val., purkšti nuo amarų, cikadelių, voratinklinių erkučių, paprastosios kraujažolės (800 g žydinčių kraujažolių, 10 I. karšto vandens, perkošti, pridėti 40 g ūkinio muilo, purkšti nuo amarų, erkučių, tripsų, vikšrų), valgomieji česnakai (sutrinti 0,5 kg česnako galvučių, užpilti 5 I van­dens, perkošti, praskiesti vandeniu iki 10- 151, purkšti nuo amarų, erkučių), pelynai (5 I žalios susmulkintos žolės užpilti 5 I šalto vandens, mirkyti 1 parą, 0,5 val. virinti, per­košti, atskiesti dar 51 vandens, purkšti nuo graužiančiųjų kenkėjų lervų.

Pasirodžius didesnėms kenkėjų koloni­joms purkšti insekticidais irakaricidais, griež­tai vadovaujantis pridedama naudojimo in­strukcija. Iš insekticidų populiariausi decis, actara, aktelikas, aplaudas, iš senesnių – kar- bofosas, žaliasis muilas ir kt. Insekticidai vei­kia daugumą kenkėjų, tačiau silpnai veikia voratinklinę erkutę, čia jau reikalingi akarici- dai. Voratinklinę erkutę galima pastebėti, kai ant lapų viršutinės dalies pasirodo balti taš­keliai, o ant apatinės dalies per didinamąjį stiklą matyti voratinklis, baltas apnašas ir ju­dantys voreliai, kurie iščiulpia sultis ir vėliau pažeisti rožių lapai pasidaro panašūs į popie­rinius. Iš akaricidų gerai veikia „Vertimex“. Reikia priminti, kad prie vienų chemikalų ken­kėjai pripranta, todėl juos reikia keisti, ne- purkšti visą sezoną tais pačiais.

Nuo grybinių ligų naudojami fungicidai, kurių yra platus spektras. Iš senų paminėti­ni bordo skiedinys, vario oksichloridas, fun- dazolas, iš naujų – efektorius, previkuras, dakonilas, kanditas, ditanas, euparenas, pen- kocebas, akrobatas, čempionas, topazas, skoras, impaktas ir kiti. 2-3 šių pavadinimų fungicidų visada rasite parduotuvėse. Nau­dojant fungicidus reikia atidžiai perskaityti instrukciją, nes vieni geriau veikia vienas ligas, kiti – kitas. Pvz. previkuras gerai tin­ka pašaknio ligoms gydyti, dirvos dezinfek­cijai, nuo netikrosios miltligės, efektorius – nuo puvinių ir lapų dėmėtiigių, topazas, sko­ras – nuo tikrosios miltligės, o „Candit“ – bene universaliausias.

Ir pabaigoje reikia paminėti dar vieną – patį svarbiausią – darbą su rožėmis vasarą. Būtinai reikia rasti laiko neskubant pabūti  šalia rožių, pasigėrėti jų žiedais ir skleidžiamu nuostabiu aromatu.