Dirvos kasimo privalumai ir trūkumai

Taisyklė „dukart per metus plūgu ar kastuvu apversti viršutinį dirvos sluoksnį” lyg maldos žodžiai įaugusi į kiekvieno žemdirbio sąmonę. Tačiau pasaulyje nebe naujiena ir neariminis dirbimas. Jau kelis dešimtmečius JAV, Kanadoje ir įvairiose Europos ša­lyse ūkininkaujama netradiciškai – dirva judinama minimaliai. Tai daryti visų pirma skatina ekonominiai rodikliai.

Kas geriau?

Mokslininkai paskaičiavo, kad klasikinis diįvos arimas 25 cm gyliu yra 35-40 proc. imlesnis energetinių resursų nei minima­lus. Be ekonominių rodiklių, daugelis nu­rodo ir kitus pastarojo dirbimo pranašu­mus: našesnį darbą, gausesnį aerobinių mikroorganizmų vystymąsi paviršiniame sluoksnyje, greitesnę organinių medžiagų mineralizaciją.

Tam tikrų korekcijų daro ir Europos Sąjungos (ES) aplinkosaugos nutarimai. ES skatina žemdirbius ūkininkauti taip, kad mažėtų aplinkos (vandenų) tarša nitratais, būtų daroma mažesnė žala dirvai ir ne­vyktų jos erozija. Skandinavijos šalyse žemdirbiams mokamos 50-200 EUR už hektarą išmokos, kad jie rudenį neartų ar kitaip mechaniškai nedirbtų laukų. Tai da­roma tik pavasarį, prieš sėją.

Šiandien Lietuvoje sprendžiama, ar ir toliau propaguoti klasikinį dirvos dirbimą, ar taikyti radikaliai supaprastintas techno­logijas arba netgi sėti augalus tiesiai į neį­dirbtą dirvą. | klausimą, kaip ūkininkui ar daržininkui įdirbti lauką rudenį ir ar iš viso jį reikia perarti, perkasti, tiksliai atsakyti negali net mokslininkai. įvairiose šalyse at­liktų tyrimų rezultatai ir praktinė patirtis labai skirtingi. Kiekviena dirvos paruošimo sėjai technologija turi ir privalumų, ir trū­kumų. Šią problemą ūkininkas ar daržinin­kas kol kas turi spręsti savarankiškai, atsi­žvelgdamas į sklypo ypatumus, dirvos sa­vybes, būsimus augalus, kiekvieno sezono klimatines sąlygas.

Rudeninio kasimo pranašumai

Didžiausiais arimo (kasimo) privalu­mais laikomi padidėjęs dirvos poringumas ir labai sumažėjęs piktžolėtumas, Jei nuė­mę derlių nieko nedarysite ir paliksite lau­ką gamtos globai, prasidės spartus jo grį­žimas į natūralią gamtą. Laukas užžels įvairiomis žolėmis, pasirodys medžių ar krūmų daigelių.

Vasaros antroje pusėje ir rudens pra­džioje vienmečių piktžolių paprastai pri­dygsta mažiau, tačiau daugiametėms sąly­gos augti ir brandinti sėklas netgi pagerėja. Vegetacijos pradžioje, pavasarį, joms aug­ti trukdo dirvos dirbimas, pasėlių priežiū­ros darbai. Be to, ir kultūriniai augalai sparčiai augdami daugiau ar mažiau stel­bia piktžoles.

Antroje vasaros pusėje sumažėja karš­čių, iškrenta daugiau kritulių, piktžoles ma­žiau stelbia javai ir daržovės. Daugiausia rudenį suveši pažeme besidriekiančios daržinės žliūgės, paprastieji kežiai, raudon­žiedžiai prcgailiai, varpučiai ir kitos daugia­metės. Jų ypač gausu drėgnesni rudenį. Vešlios atžalos, šakniastiebiai apraizgo ne vieną sode po ankstyvųjų daržovių likusią tuščią lysvę. Piktžolės žydi, brandina sėk­las, šaknyse kaupia medžiagų atsargas.

Mokslininkai teigia, kad I m², nuėmus ankstyvesnį derlių, iki rudens gali subręsti ir į dirvą išbirti iki 2500 ir daugiau sėklų.

Perkasant dirvą sunaikinama didžioji dalis piktžolių. Be to, sutnkdoma žiemoti sulindusių kenkėjų ramybė. Išjudinti ir atsi­dūrę paviršiuje, jie paprastai žūsta (sušąla, sulesa paukščiai). Pastebėtus pelėdgalvių, paprastųjų grambuolių vikšrus ir len/as reikia surinkti, sunaikinti. Rudenį ypač pa­tartina perkasti tą dirvą, kurioje augo ankstyvosios bulvės. Tai patikima priemo­nė spragsiu kiekiui mažinti. Šios geltonos kirmėlaitės labiau pažeidžia ankstyvųjų veislių bulvių gumbus birželio mėnesį – tuomet lervos intensyviai maitinasi. Vėly­vųjų veislių bulvėms spragšiai mažiau pa­vojingi, nes gumbai formuojasi liepos mė­nesį, kai lervos virsta lėliukėmis.

Sukasti ar suarti iš rudens būtina ir že­mumoje esantį ir žolėmis apaugusį sklypą arba jį reikia patręšti ar įterpti velėnų, mėšlo, kalkių, pelenų, sideratinių augalų. Pelenai, kalkės nenaudojami prieš pat sėją, kad ji trumpam netaptų labai šarmi­nė. Tai gali pakenkti sėklų dygimui. Beje, ne visi augalai gerai auga ką tik pakalkinto­je dirvoje. Vėlyvam pavasariniam kalkinimui jautresnės ankštinės daržovės, agur­kai, pomidorai, morkos.

Rudenį galima pagerinti dirvos sudėtį. Tik pneš tai reikia nustatyti, kokių medžia­gų trūksta ir kokių per daug. Tai padaryti galima artimiausioje agrochemijos labora­torijoje. Smėlinga dirva pagerinama mo­linga, ir atvirkščiai.

Jei derlingas sluoksnis nedidelis, dirvą reikia kasti sekliau, ne daugiau kaip iki 25 cm gylio. Dar geriau ją supurenti tik šakėmis. Iš gilesnių sluoksnių į paviršių ne­turi patekti nederlingo dirvožemio.

Daugelio daržovių šaknys gilyn auga iki 35-40 cm. Rudenį šis dirvos sluoksnis būna nualintas, todėl jį būtina pagerinti. Rudenį reikia berti fosforą ir kalį, o pavasarį augalai greičiau ir lengviau pasisavina azoto ir orga­nines trąšas. Pavasarį gausiau patręšti reko­menduojama rudenį motoriniu kultivato- riumi įdirbtą dirvą. Šio padargo dantys už­griebia gilesnį sluoksnį nei kastuvas. Beje, naudoti motorinį kultivatorių ar frezas geriau pavasarį. Tuomet net ir labai supuolusi dirva tampa puri. geriau kvėpuoja, geresnės sąlygos sėkloms dygti ir pasėliui formuotis.

Kada dirvos perkasti nereikia?

Jei sklypo dirva sausa ir ne itin gausu piktžolių, rudenį jos perkasti nebūtina. Pa­kanka surinkti augalines atliekas, išravėti piktžoles. Net 80 proc. grybinių ligų pa­tenka per organines liekanas ir tik 20 proc. per dirvą. Paprastai augalai vieni nuo kitų užsikrečia agurkinių daržovių miltlige, ro­pinių svogūnų netikrąja miltlige ir kt.

Minimaliai paruošti poilsiui galima lengvesnę smėlio, priesmėlio ar durpinę dirvas, kurios yra sausos ar gerai nudre- nuotos. Skirtingos sklypo vietos gali būti skirtingos mechaninės sudėties. Dar labiau ji gali įvairuoti kaimyno sode. Todėl ir ru­denį vienam daržininkui reikia sukasti lys­vę, o kitam to daryti nebūtina. Nedera kasti įšalusios, labai šlapios dirvos. Geriau šį darbą palikite pavasariui.