Rožių priežiūra
Kad rožės augtų sveikos ir stiprios, džiugintų mus ilgu ir gausiu žydėjimu, visą vegetacijos laikotarpį (nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens) jas reikia rūpestingai prižiūrėti. Išsamios informacijos reikia ieškoti specialiose knygose apie rožes. Šiame straipsnelyje aptarsime tik pačius svarbiausius darbus rožyne sezono metu.
LAISTYMAS: Rožės mėgsta drėgną, bet ne šlapią dirvą. Tik ką pasodintos jaunos rožės laistomos kasdien, kol gerai įsišaknija. Lieti reikia gausiai, bet ne per daug, kad neišplautume iš dirvožemio maistingų medžiagų. Plauti dirvožemį reikia tik tokiu atveju, kai nustatoma (geriausia laboratorijoje), kad jis yra stipriai uždruskintas. Rožes geriausia lieti ryte arba vakare. Kad iš dirvos mažiau išgaruotų vandens, ją reikia atsargiai išpurenti ir pamulčiuoti. Suaugusios rožės turi ilgas šaknis ir vandenį paima iš gilių dirvos sluoksnių, todėl jos laistomos retai (maždaug kartą per savaitę, nelygu koks oras), bet gausiai. Dažnas ir negilus laistymas nėra naudingas, nes skatina paviršinių šaknų susidarymą, tokios rožės būna jautresnės vandens trūkumui sausringą vasarą, purenant žemę aplink jas greičiau pažeidžiamos šaknys, jos prasčiau žiemoja.
Paprasčiausia laistyti laistytuvu nuėmus galvutę. Lieti reikia ne į krūmo centrą, o žemę aplink jį, stengiantis nesušlapinti lapų ir žiedų. Gerai būtų aplink krūmą ar kelis krūmelius iš žemių padaryti neaukštus bortelius (čia rožininkai, įvertindami rožyno vietą, ypač jei yra šlaitas, turėtų parodyti išradingumą), kad vanduo nenubėgtų, o visas susigertų. Laistymui geriausiai tinka lietaus vanduo ar iš natūralių telkinių. Naudojant vandentiekio vandenį, reikia jį įpilti į turimą talpą ir palaukti (ne trumpiau kaip 30 min.), kol nugaruos chloras ir vanduo šiek tiek sušils. Paliejus rožes šaltu vandeniu, ypač esant karštam orui ir dirvai gerai įšilus, šaknys staigiai atšąla ir sunkiai įsiurbia vandenį. Taip rožių krūmai gali net apvysti, lyg trūktų vandens, nors jie yra gausiai palieti. Esant sausam orui rožės, kurios seniai nebuvo laistomos, išpradžių niekaip neišduoda savo troškulio: lapai būna tokie pat švieži ir sveiki, kaip ir reguliariai laistant. Tačiau pradėjus žydėti, iškart pastebimos pasekmės – žiedai yra smulkūs ir greitai nuvysta.
DIRVOS PURENIMAS IR MULČIAVIMAS: Viršutinis dirvos sluoksnis aplink šaknis visą laiką turi būti purus ir neapaugęs piktžolėmis. Išpurenta dirva geriau praleidžia vandenį ir orą, todėl geriau vystosi ir šaknų sistema, ir nauji ūgliai.
Dirva purenama:
– anksti pavasarį atšilus žemei,
– paliejus ar po stipraus lietaus (šiuo atveju greičiau išgaruoja drėgmė),
– patręšus,
– rudenį nukirpus nužydėjusius žiedynus,
– prieš uždengiant rožes žiemai.
Jaunas rožes taip pat reikia purenti reguliariai – ne rečiau kaip kartą per mėnesį.
Labai naudinga ROŽES MULČIUOTI.
Muičiavimas – tai dirvožemio padengimas 4-8 cm storio organine medžiaga. Mulčia- vimui geriausiai tinka nurūgštintos durpės (labai gerai, jei jos būna su kompleksinėmis trąšomis, pvz., “Durpeta” ir kt,), tinka ir sodo kompostas, susmulkinta medžių žievė, perpuvęs raguočių mėšlas, perpuvę lapai (iš miško), medžio drožlės. Mulčiavimo nauda akivaizdi: esant sausam orui mulčias neleidžia greitai išgaruoti drėgmei, esant lietingam orui neužsistovi vanduo, nes jį sugeria, šildo dirvą, mažiau auga piktžolės, padidina dirvoje humuso kiekį, tuo būdu krūmeliai papildomai maitinasi, mažiau serga grybelinėmis ligomis, ten gyvena ir veisiasi naudingi mikroorganizmai.
Prieš mulčiuojant reikia išnaikinti piktžoles, gausiai palieti, įterpti trąšų. Rudenį mul- čio sluoksnį (jei tai buvo perpuvęs mėšlas, kompostas ar perpuvę lapai) apie 2 cm atsargiai įterpti į dirvą ir pamulčiuoti iš naujo. Taip rožių krūmelis bus ruošiamas žiemai.
ROŽIŲ GENĖJIMAS: Jau pavasarį aptarėme, kad rožes reikia genėti visą sezoną. Genėjimo tikslas – kiekvienais metais pašalinti senus ūglius ir stimuliuoti sveikų, jaunų ūglių vystymąsi. Sodinant ar ką tik pasodintus jaunus rožių krūmelius reikia smarkiai (paliekant 20-25 cm) patrumpinti, kad formuotųsi kelios šakos, iki vasaros vidurio gnaibyti žiedpumpurius, kai jie yra apytikriai žirnio didumo, nes pirmi jaunų rožių žiedai išnaudoja per daug maisto medžiagų, kurios reikalingos šaknų sistemos vystymuisi ir krūmelio formavimuisi.
VASARĄ NUKARPOMI peržydėję žiedai, iškarpomi silpni, akli (ūgliai, kurių viršūnėse nesusiformuoja pumpuras), taip pat kreivi ir seni, neproduktyvūs ūgliai. Kerpama virš antro ar trečio lapo su gerai išsivysčiusia akute, nukreipta į krūmo išorinę pusę. Tokiu būdu stimuliuojamas naujų, stiprių ūglių vystymasis. Negalima kirpti žiedo su ilgu kotu iki pat krūmelio apačios, nepaliekant stiprios akutės, iš kurios galėtų išaugti naujas ūglis. Parko, pusiau laipiojančių ir laipiojančių rožių tik pašalinamos senos, silpnos ir pažeistos šakos. Kamieninės rožės genimos priklausomai nuo įskiepytos rožių grupės ir veislės, taip pat iškarpomi visi ūgliai, augantys į karūnos vidų.
Taip pat viso sezono metu reikia neužmiršti iškarpyti laukinių ūglių, atimančių iš kultūrinių ūglių daug maisto medžiagų.
Primename, kad karpyti reikia aštriu se- katoriumi, nes buku, atšipusiu sekatoriumi perspaudžiamas ūglis, pjūvis būna nelygus, „išplėštas”, blogai gyja, gali patekti infekcija.
TRĘŠIMAS: Tai vienas iš svarbiausių darbų rožyne per visą aktyvios vegetacijos laikotarpį. Rožės yra labai jautrios maisto medžiagų trūkumui. Pirmi „badavimo” požymiai yra šie: smulkūs, nekokybiški žiedai, smulkūs ir blyškūs lapai, sulėtėjęs augimas, ploni ir silpni stiebai, neatsparumas ligoms, sausi, susiraitę lapų kraštai. Daugumos rožių ūgliai per vegetacinį laikotarpį atauga 3-4 kartus, todėl jų normaliam augimui užtikrinti reikia, kad dirvoje būtų pakankamai atitinkamų maisto medžiagų, todėl per sezoną rožes reikia 5-7 kartus tręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, kurios papildo viena kitą.
Iš organinės kilmės trąšų rožėms geriausiai tinka raguočių mėšlas, pelenai. Perpuvęs raguočių mėšlas įterpiamas į dirvą ir turi ilgalaikį poveikį. Šviežias yra užpilamas vandeniu tokiu santykiu – vienai tūrio daliai mėšlo dvi tūrio dalys vandens ir parauginamas 12- 14 dienų. Laistantį 101 kibirą vandens įpilti 1 I paraugintų srutų ir įdėti 1 valgomąjį šaukštą (10 g) kalio salietros. Pelenus galima išbarstyti arba dar geriau yra sumaišyti su mėšlu arba kompostu ir įterpti į dirvą.
Iš mineralinių trąšų geriausia naudoti kompleksines, kuriose yra subalansuotas pagrindinių maisto medžiagų santykis. Kompleksines trąšas sudaro makroelementai ir mikroelementai. Makroelementus sudaro 3 pagrindiniai elementai: tai azotas, fosforas ir kalis, ir 2 papildomi: kalcis ir magnis. Mikroelementai: geležis, manganas, cinkas, boras, molibdenas ir varis. Azotas reikalingas bendram rožės antžeminės dalies vystymuisi, stimuliuoja lapų ir ūglių augimą, todėl jis labiausiai reikalingas pavasarį. Su kiekvienu tręšimu azoto reikia vis mažiau ir antroje vasaros pusėje juo tręšti nebereikia, kad ūgliai pradėtų medėti ir krūmelis pasiruoštų žiemai. Kalis reikalingas žiedų formavimuisi, padidina rožės atsparumą grybinėms ligoms, todėl jis reikalingas vasarą. Fosforas svarbus šaknų vystymuisi, juo reikia tręšti vasarą ir ankstyvą rudenį. Kalcis padeda vystytis šaknų sistemai, o magnis stimuliuoja chlorofilo susidarymą. Mikroelementai reikalingi rožėms labai mažais kiekiais, jie reikalingi lapų augimui skatinti ir padidina krūmų atsparumą ligoms.
Visų šių elementų yra kompleksinėse trąšose, tik reikia neužmiršti, kad tręšiant pavasarį jose daugiausiai būtų azoto, vasarą – kalio, rudenį – kalio ir fosforo. Gerai tinka kompleksinės „Kemira” ir „Kemira kombi” trąšos, 101 vandens ištirpinama 15 g (1 valgomasis šaukštas su kaupu) trąšų, „Hydroflex F“ — 10 i vandens 20 g trąšų, tinka ir kitos kompleksinės trąšos vadovaujantis aptartais tręšimo terminais ir reikalavimais.
ROŽIŲ LIGOS IR KENKĖJAI: Rožės, kaip ir visa, kas gyva, turi priešų. Paprastai pavasarį jas puola kenkėjai, o vasarą ir rudenį – ligos. Kenkėjai – tai amarai, nematodai, voratinklinės erkutės, rožinės cikadelės, sei- liūgės, tripsai, rožiniai paprastieji, gleivėtieji, ūgliniai pjūkleliai, lapsukiai ir kiti. Profilaktiškai galima purkšti lengvais, biologiškai žmogui nekenksmingais augalų nuovirais: serenčiai (5 I sausos žolės, 10 I vandens, laikyti 1-3 paras, pridėti 40 g ūkiško muilo ir purkšti nuo amarų), serenčių (tage- čių) taip pat labai naudinga prisodinti į tarpus tarp rožių, garstyčių milteliai (200 g garstyčių miltelių, 101 vandens, palaikyti 1 parą, purkšti nuo amarų), bulvienojai (1,5 kg žalių bulvienojų, 101 vandens, mirkyti 5 val., perkošti, pridėti 40 g ūkiniko muilo, purkšti nuo amarų, voratinklinių erkučių ir jaunų lervų), paprastosios kiaulpienės (300— 400 g susmulkintų šaknų arba lapų, 101 vandens, mirkyti 3-5 val., purkšti nuo amarų, cikadelių, voratinklinių erkučių, paprastosios kraujažolės (800 g žydinčių kraujažolių, 10 I. karšto vandens, perkošti, pridėti 40 g ūkinio muilo, purkšti nuo amarų, erkučių, tripsų, vikšrų), valgomieji česnakai (sutrinti 0,5 kg česnako galvučių, užpilti 5 I vandens, perkošti, praskiesti vandeniu iki 10- 151, purkšti nuo amarų, erkučių), pelynai (5 I žalios susmulkintos žolės užpilti 5 I šalto vandens, mirkyti 1 parą, 0,5 val. virinti, perkošti, atskiesti dar 51 vandens, purkšti nuo graužiančiųjų kenkėjų lervų.
Pasirodžius didesnėms kenkėjų kolonijoms purkšti insekticidais irakaricidais, griežtai vadovaujantis pridedama naudojimo instrukcija. Iš insekticidų populiariausi decis, actara, aktelikas, aplaudas, iš senesnių – kar- bofosas, žaliasis muilas ir kt. Insekticidai veikia daugumą kenkėjų, tačiau silpnai veikia voratinklinę erkutę, čia jau reikalingi akarici- dai. Voratinklinę erkutę galima pastebėti, kai ant lapų viršutinės dalies pasirodo balti taškeliai, o ant apatinės dalies per didinamąjį stiklą matyti voratinklis, baltas apnašas ir judantys voreliai, kurie iščiulpia sultis ir vėliau pažeisti rožių lapai pasidaro panašūs į popierinius. Iš akaricidų gerai veikia „Vertimex“. Reikia priminti, kad prie vienų chemikalų kenkėjai pripranta, todėl juos reikia keisti, ne- purkšti visą sezoną tais pačiais.
Nuo grybinių ligų naudojami fungicidai, kurių yra platus spektras. Iš senų paminėtini bordo skiedinys, vario oksichloridas, fun- dazolas, iš naujų – efektorius, previkuras, dakonilas, kanditas, ditanas, euparenas, pen- kocebas, akrobatas, čempionas, topazas, skoras, impaktas ir kiti. 2-3 šių pavadinimų fungicidų visada rasite parduotuvėse. Naudojant fungicidus reikia atidžiai perskaityti instrukciją, nes vieni geriau veikia vienas ligas, kiti – kitas. Pvz. previkuras gerai tinka pašaknio ligoms gydyti, dirvos dezinfekcijai, nuo netikrosios miltligės, efektorius – nuo puvinių ir lapų dėmėtiigių, topazas, skoras – nuo tikrosios miltligės, o „Candit“ – bene universaliausias.
Ir pabaigoje reikia paminėti dar vieną – patį svarbiausią – darbą su rožėmis vasarą. Būtinai reikia rasti laiko neskubant pabūti šalia rožių, pasigėrėti jų žiedais ir skleidžiamu nuostabiu aromatu.