Cukrus

Cukrus, gautas iš cukrinių runkelių arba cukranendrių yra sacharozė. Sultys, kuriose yra cukraus, gali būti rafinuojamos iki 99 % grynumo; gaunamas baltasis cukrus, chemiškai vienas švariausių maisto produktų. Geltonasis cukrus vertinamas dėl gydomųjų savybių. Jame yra nemaža dalis cukranendrių arba cukrinių runkelių liekanų ir jos yra panašios į baltąjį cukrų. Kiekviena cukraus rūšis, kartu ir medus, per gausiai vartojama gali kenkti; gautas energijos perteklius organizme kaupiasi riebalų pavidalu. Riebalai sunkina širdies veiklą. Saldumynų cukrus gali gadinti dantis.

Prieš 200 metų buvo neįmanoma įsivaizduoti, kiek cukraus per dieną išsivysčiusios šalys suvartos 1975 metais. Europoje, 9 amžiuje buvo pradėta auginti labai derlingos cukranendrės, tačiau nesėkmingai. Tuomet buvo pradėta tiekti cukrų iš Vidurinių ir Tolimųjų Rytų, kur venecijiečių pirkliai įkūrė cukraus fabrikus. Ši tradicija laikėsi keletą amžių. 14 ir 15 amžiuose plintanti pasaulinė prekyba paskatino veisti plantacijas Naujajame pasaulyje, ypač Vest Indijoje. Dabar geroką pasaulio cukraus dalį gamina kai kurios Pietų Amerikos šalys, taip pat ir Indija. 19 amžiaus viduryje Šiaurės pusrutulyje prasidėjo ir išplito cukraus gamyba iš cukrinių runkelių, ir dabar iš jų pagaminama 40 % pasaulio cukraus. Neseni fermentų tyrimai įrodė, kad cukrų labai ekonomiškai galima pagaminti iš kukurūzų, todėl artimoje ateityje jie gali tapti labai reikšminga žaliava.

Klevų sirupas yra sutirštinta klevų sula; jo gamyba brangi. Kitų natūralių sirupų gavyba ir perdirbimas yra taip pat brangūs, ir kulinarijoje jie paprastai keičiami cukrinių runkelių arba cukranendrių sirupais. Tai melasa ir auksinis sirupas, kuriais paskaninami tešla ir pyragai, glaistoma mėsa bei daržovės. Tokie sirupai yra klampūs, panašūs į medų; aromatizuojami dirbtiniu būdu.