Kaip gyvena sodas žiemą?

Kiekvieną rudenį nerimau­jame, ar mus džiuginę au­galai pasiruošė žiemai ir sėkmingai peržiemos. Ge­rai tvarkomi ir prižiūrimi sodai nukenčia mažiau, to­dėl svarbu tinkamai juos apsaugoti nuo nepalankių aplinkos veiksnių. Sumedė­jusių augalų ramybės laikas skiriamas į tris fazes: pa­rengtinę, giliąją ir priversti­nę. Kiekvienu laikotarpiu jie skirtingai reaguoja į žie­mos negandas.

Pasiruošimas žiemai

Lietuvos klimatas verčia augalus ruoš­tis ramybės metui. Tai prasideda rudenė­jant, kai kinta spalva, nustoja augti ūgliai, bręsta audiniai. Didesnė maisto medžiagų dalis iš lapų pamažu pereina į šakas, lie­menį, šaknis. Krintantys lapai rodo, kad audiniai jau subrendo.

Lapai krinta ne vienu metu, nelygu vaismedžių kilmė ir amžius. Iš pietų kilu­sieji augalai juos meta vėliau nei iš šiaurės atkeliavusieji, suaugę anksčiau nei jauni, vaisinės šakutės anksčiau nei ūgliai, o trumpi ūgliai – anksčiau nei ilgi. Lapų kriti­mo laiką lemia ir meteorologinės sąlygos. Jie pradeda byrėti anksčiau, kai tempera­tūra žemesnė, trūksta drėgmės.

Rudenį, šaltėjant orams, kai tempera­tūra nukrenta žemiau 0 °C, generatyviniuose ir vegetatyviniuose organuose su­mažėja vandens, krakmolas virsta cukru­mi, padaugėja riebalų, padidėja ląstelių turinio koncentracija. Vėliau augalai perei­na j giliąją fazę. Meristeminės ląstelės ne­besidalija, medžiagų apykaita labai sulėtė­ja. Tuo laikotarpiu augalai nevegetuoja, net jei pakankamai šilta, ir pakitusias kli­matines sąlygas ištveria geriausiai.

Paskui sodas pereina j priverstinės ra­mybės fazę: gali pradėti vegetaciją, bet trūksta šilumos. Tada jis būna mažiau iš­tvermingas, pažeidžiamas. Saulės spindu­liai įšildo žievę, visžalių augalų spyglius, la­pus, todėl jie išgarina daugiau vandens. Įšalusioje žemėje (ypač staiga nukritus temperatūrai) nevegetuojančios šaknys negali aprūpinti drėgme antžeminės da­lies, nutrūksta transpiracija.

Temperatūrų kaita ir drėgmės stoka

Pavojingi ir dideli temperatūrų svyra­vimai, pavyzdžiui, kai atšilimą (5 °C, kar­tais ir daugiau) staiga pakeičia -10-15 °C šaltis, ir atvirkščiai. Kai atšilimo ir staigios kaitos nėra, žievė mažiau sudrėksta, kambis (brazdas) nelabai nukenčia.

Sodas prasčiau žiemoja, jei vasara pa­gailėjo saulėtų dienų, o ruduo – lietaus. Augalai sukaupia mažesnes angliavande­nių atsargas, jų ūgliai prasčiau subręsta. Mažiau atsargų pasiruošia gausiai deran­tys arba apleisti vaismedžiai.

Po sausos vasaros nepageidautini staigūs, stiprūs atšalimai žiemos pradžio­je. Mažiau kenkia stipresni trumpalaikiai nei užsitęsiantys šalčiai. Kartais nuostolių pridaro šaltos sauso oro masės, atslen­kančios iš šiaurės rytų.

Ankstyvi šalčiai žiemos pradžioje pa­kenkia ne tik metūgliams, bet ir jaunes­nėms (iki 3-4 metų) šakoms. Dažniau pašąla šaknys, kaklelio žievė. Taip nutinka, kai rudenį, ypač rugsėjo mėnesį, trūksta drėgmės. Kai itin sausa, augalus būtina laistyti, kad jie pasiruoštų žiemai.

Po mulčiu šaknims saugu

Augalų šaknis nuo šalčio gerai saugo sniego danga, tačiau klimatas šiltėja. Vidu­tinė metinė temperatūra beveik visoje Lietuvoje per tris dešimtmečius pakilo 1,5-2 °C, o jos vakarinėje dalyje ir pajūry­je – 3 °C. Žiemos sutrumpėjo net 2-3 savaitėmis ir tapo šiltesnės. Jos sumaišė sniego dangos susidarymo laiką. Si pasta­raisiais metais atsiranda ne anksčiau kaip gruodžio antroje pusėje ir ištirpsta kovo viduryje. Pajūryje sniegas laikosi 65-70, o šiaurės rytų rajonuose – 85-90 dienų. Pa­jūryje nuolatinė sniego danga nesusidaro arba susidaro gana plona (10-15 cm) ir vėliausiai, o ištirpsta anksčiausiai.

Prognozuojama, kad 2050 metais Lie­tuvos teritorijoje sniego danga suplonės 1-9 cm ir dienų su ja bus 15-25-iomis mažiau. Tikimybė, kad susidarys pastovi sniego danga, yra tik 20-40 proc. Didžiau­si pokyčiai numatomi rytinėje Lietuvos da­lyje, kur sniegas turėtų išsilaikyti mažiau nei 80, o pajūryje – mažiau nei 50 dienų.

Plonėjant ir nykstant sniego dangai, didėja sodo augalų mulčiavimo svarba. Šaknis nuo šalčio geriausiai apsaugo mėš­las, durpės, pjuvenos, drožlės ar kt. Mul- čiuoti būtina naujai pasodintus medelius. Verta nuo šalčių apsaugoti ir sode 1-2 metus jau augusius augalus, slyvas ir obelis su vegetatyviniais poskiepiais. Mat daugu­ma jų šaknų yra arti dirvos paviršiaus.

Mulčiuojama, kai diena truputi pašąla (mažiau kenkia graužikai), iki 10 cm storio sluoksniu, 50-100 cm spinduliu aplink ka­mieną (nelygu vaismedžio dydis). Dedant šviežią mėšlą, kad nenukentėtų žievė, tarp kamieno ir mulčio paliekamas apie 5 cm tarpelis. Uogakrūmiai, užpilti 3 cm storio durpžemio ar smulkintų šakelių sluoksniu, žiemoja gerai. Braškėms taip pat reikia sniego ar mulčio užkloto.

Ne visi dekoratyvieji augalai vienodai ištvermingi

Žiemos negandoms visiškai atsparių augalų beveik nėra. Ekstremaliais metais nukenčia ne tik mūsų sodai, bet ir papras­toji eglė, uosis, klevas ąžuolas bei kitos rūšys. Atspariausi šalčiams yra kadagiai, tujos, drebulės, beržai, battalksniai. blin- dės, tuopos. Mažiau atsparūs – pušys, eg­lės, liepos, klevai, Reiklūs šilumai yra grai­kiniai riešutmedžiai, valgomieji kaštainiai, baltažiedės robinijos, kiparisai, eukaliptai. Mažiausiai apšąla iš Vakarų ir Rytų Sibiro atkeliavę medžiai. Senesni medžiai ir krūmai žiemoja ge­riau nei jauni. Spygliuočiai ir visžaliai daug drėgmės netenka ne tik vasarą, bet ir žie­mą, ramybės periodu. Lapuočiai medžiai ir krūmai vandens išgarina beveik 15 kartų daugiau nei spygliuočiai. Jie net ir būdami be lapų gali smarkiau nukentėti, nutrūkus transpiracijai. Ypač daug vandens išgarina uosiai, ąžuolai, liepos, skroblai, bukai. Iš spygliuočių pirmauja eglės. Pušų fotosin­tezė ir vandens garavimas nutrūksta, tem­peratūrai nukritus žemiau -20 °C. Kad dėl drėgmės stokos nenukentėtų spygliuočiai ir visžaliai augalai (magnolijos, mahonijos, rododendrai ir kt), juos patarti­na auginti iš dalies užpavėsintose vietose, po aukštesnių medžių ar krūmų priedanga.

Kokių šalčių bijo vaismedžiai ir vaiskrūmiai?

Iš vaisinių augalų atspariausios yra obelys, šaltalankiai, aronijos ir uogakrū­miai. Obelų, vyšnių ir trešnių antžeminė dalis ištveria -35 °C šaltį. Mažiau pakan­čios knaušės, slyvos ištveria -25 °C, dar jautresni yra persikai, abrikosai. Uogakrū­miai atsparesni šalčiams už kai kuriuos vaismedžius.

Ištvermę lemia ne tik gentis, bet ir veislės savybės, amžius. Ištvermingesni yra vietinių veislių, jaunesni, negausiai deran­tys vaismedžiai. Jų šakos atsparesnės už šaknis. Aukštaūgiai šalčio bijo mažiau už žemaūgius, žiedai – už žiedinius pumpu­rus, o abiausiai – brazdas. Jautriausia yra šerdis, vaisinės šakutės pažeidžiamos la­biau nei ūgliai. Jei iššąla daugiau kaip 70 proc. žiedinių pumpurų, būna ir kitų, di­desnių, lajos pažeidimų, jei žūsta lapai, bet išlieka pumpurai, visžaliai augalai dažniau­siai atsigauna, tačiau pakartotinai auga ma­žesni lapai, sulėtėja medžio augimas.

Pravartu žinoti

Planuojant sodą ar želdynus svarbu, kad jie nestabdytų neigia­mos temperatūros oro srautų ju­dėjimo. Kuo greičiau juda nesusilai­kydama šalto oro banga, tuo ma­žiau nukenčia jos kelyje esantys au­galai. Nuolaidžiame reljefe, skersai šlaito, nepatartina statyti užtvarų, sodinti sodo, didesnių krūmų gru­pių, eilių, juostų ar gyvatvorių.

Žinotina, kad pietų ekspozici­jos šlaitai gauna daugiau saulės spinduliuotės, todėl yra šiltesni. Juose anksčiau nutirpsta sniegas ir prasideda vegetacija. Vakariniame sklypo šlaite galima sodinti beveik viską, netgi abrikosus ir persikus, o rytiniame – tik šalčio nebijančius augalus. Sodų žiemojimas priklauso ir nuo vietos sąlygų. Kalvų viršūnė­se iššalimo pavojus didesnis dėl sniego nupustymo. Pavojinga auga­lams ir žemose laukymėse, upių slėniuose, laukų daubose, miško laukymėse (vadinamosiose šalčio duobėse).

Sode reikėtų auginti atsparių veislių vaismedžius, vaiskrūmius. Ru­denį patartina baltinti kamienus, nes balandį tai daroma tik dėl gro­žio. Šitaip jie apsaugomi nuo saulės smūgių. Mat kai pavasario dieną spinduliai labai įkaitina žievę, o nak­tį paspaudžia šaltukas, nudega ir su- trūkinėja žievė. Nubaltinti vaisme­džiai paprastai neaprišami.