Žmogus ir bitė – seni draugai

KĄ GALI MEDUS?

Nuo seno tvirtinama, jog žmogui nieko neskaudės, jei jis dažnai valgys medų. Kas tai pasakė? Greičiausiai senovės išminčiai. Yra žinoma, jog, pavyzdžiui, Demokritas gy­veno 109 metus, Anakreonas – net 115, Pita­goras – 90. Kaip liudija istorinės žinios, visi jie ir daugelis kitų išminčių valgė medų.

Ir mūsų dienomis apie gydomąsias me­daus savybes sklinda vis naujos žinios. Liau­dies medicinos žinovai pateikia daugybę re­ceptų, kurie buvo sudaryti mūsų prosenelių. Ne mažiau jų sukurta ir vėliau, kai jau buvo ištirta, kokios medžiagos tą produktą sudaro. Šiandien jau žinoma, jog medus stiprina šir­dies kraujagyslių sistemą, gydo sklerozę (nors šiaip cukrus ją skatina), skrandžio opas (tik reikia žinoti, koks skrandžio rūgštingumas ir pagal tai orientuotis – su šiltu ar šaltu vande­niu jį gerti, prieš valgį ar po jo), ramina ner­vus, net gydo karpas, nuospaudas, vartoja­mas, kai slenka plaukai, nes tvirtina jų šak­nis. Tai ypač žinotina plinkantiems vyrams: galvą reikėtų tepti žalių svogūnų sulčių ir me­daus mišiniu, įtrinti plaukų šaknis.

Nudegimus gydo medaus sulfido mišinys. Sunkiai gyjančias odos žaizdas senoliai gydy­davo medaus ir kiaulienos taukų mišiniu.

KLEOPATROS RECEPTAS

Graži ar ne buvo Egipto karalienė Kleo­patra-tegul ginčijasi istorikai, tačiau jos kos­metikos receptai iki šiol domina moteris. Štai vienas jų: 10 ml distiliuoto vandens, 5 g alijo­šiaus miltelių, 20 ml rožių vandens (lapelių užpilo), 1 šaukštelis medaus, 100 g šviežiai lydytų kiaulienos taukų. Viską sumaišius, lai­kyti šaldytuve (Kleopatra tam naudojo ledą). Tepti kartą per dieną. Oda bus švelni, šilkinė!

POPULIARŪS RECEPTAI

*                      Medų sumaišius su maltais lazdyno riešutais gydoma tuberkuliozė.

*                      Laringitą, tonzilitą gydo medaus inha­liacijos.

*                      Spirito, glicerino ir bičių pikio mišiniu tepamos tonzilės.

Tad iš ko susideda tas daugybę ligų ir negalavimų gydantis produktas?

Meduje yra daug medžiagų, tačiau ne vieną mūsų nustebins žinia, jog jame yra net 55 % dervos(l), 10 % eterinių aliejų, 6 % žiedadulkių ir 30 % pikio su vitaminu A.

Meduje taip pat yra peptinų, globulinų, amino rūgščių, riebalų, angliavandenių, mi­neralinių medžiagų, įvairių vitaminų. Šian­dien jau žinoma, jog medus gydo skydliau­kę, prostatą, hipertoniją. Kramtydami bičių pikį, stipriname dantenas. Bičių nuodais gy­domės reumatą, odos tuberkuliozę.

ŽMOGUS IR BITĖ-SENI BIČIULIAI

Šių dienų žmoniją pasiekia nepaprastai seni „dokumentai”, liudiją apie šią draugys­tę: Valensijos apylinkėse esančioje kalnų olo­je yra išlikęs piešinys, vaizduojąs ant me­džio šakos stovintį žmogų ir kopinėjantį iš drevės bičių medų. Kaip nustatė mokslinin­kai, šiam piešiniui – apie 15 tūkstančių metų!

O rašytiniam dokumentui apie bičių lai­kymą – apie pusketvirto tūkstančio metų. Tai Egipte išlikęs papirusas. To meto moks­lo žmonės bites patarė laikyti… moliniuose induose. Jau tada buvo žinoma, kad šių darbš­čių vabzdelių pagamintu produktu galima gydyti pūliuojančias karių žaizdas, balza­muoti juo kūnus. Tokias žinias apie gydo­mąsias medaus galias turėjo ne tik egiptie­čiai, bet ir graikai.

Liaudies medicinos žinovai nurodo, jog medus, suneštas skirtingu metų laiku, ski­riasi ne tik spalva, bet ir sudėtimi bei gydo­mosiomis savybėmis. Geriausiu laikomas liepų ir viržių medus. O grikių medus žmo­nių nuo seno vadinamas „jaunystės eliksy­ru”, nes jame yra žmogaus organizmą jau­ninančio vitamino R

KODĖL SAKOMA „MEDAUS MĖNUO?

Mūsų dienomis dažnai vartojamas ter­minas „medaus mėnuo”. Na, kad taip nori­ma pabrėžti jaunavedžių meilės „saldumą”, tai suprantama. Bet kodėl mėnuo? Ne sa­vaitė ar šiaip kelios dienos? Juk sunku pasa­kyti, kiek tęsis tas povestuvinis „saldumas”.

Istorikai sako, jog šis pavadinimas pas mus atėjo iš Skandinavijos tautų papročio švęsti vestuves visą mėnesį, gerti jų metu fermentuotą medaus gėrimą, kuris būdavo gero vyno stiprumo. Po tokių vestuvių žmo­nės jausdavosi įgiję naujų jėgų.

Jau senovės graikai žinojo, jog medus žmogaus organizmą gydo, jaunina, o kartu ir stiprina. Graikijoje itin daug jo buvo val­goma rengiantis olimpinėms žaidynėms, nes jis padeda įveikti nuovargį. Daug medaus būdavo ir vaikų mitybos racione, nes mano­ma, kad jis aktyvina augimą.

Medus nuo seno vertinamas ir Lietuvoje. Nuo XV a. Lietuvoje gaminamas medaus gė­rimas midus, garsus ir kitose šalyse. Įdomu tai, kad Žygimantas Kęstutaitis dar 1432 me­tais Vilniaus miestui suteikė privilegiją ga­minti ir prekiauti midumi. Būtų puiku, jei šis skanus tradicinis gėrimas būtų populiarina­mas ir Lietuvai pradėjus antrąjį savo gyvavi­mo tūkstantmetį. Beje, senoviniai midaus ga­minimo receptai žinomi ir šiandieniniams lie­tuviško midaus gamintojams. Jie atėjo iki mū­sų dienų, kaip sakoma, iš lūpų į lūpas, kaip ir daugybė gydomųjų receptų.